Vilniaus universiteto Chemijos ir geomokslų fakulteto prof. dr. Darius Juozas Jasaitis universitete dirba jau beveik tris dešimtmečius. Mokslininkas priklauso alumnų draugijai. Šiaulietis pasakoja, kad dar besimokydamas savo gimtojo miesto mokykloje, svajojo tapti teisininku arba mediku, tačiau svajonės keitėsi, o netikėtai atsiradusi galimybė studijuoti chemiją kardinaliai pakeitė likimą.
Mokslininkas iš Lietuvos Gražvydas Lukinavičius jau yra pasiekęs gana daug: turi įregistravęs du komercializuotus patentus, dirbo prestižiniame Šveicarijos federaliniame technologijų institute, o dabar karjerą tęsia pasaulinio garso Makso Planko biofizikinės chemijos institute Vokietijoje. Kuo skiriasi mokslininko darbas ir gyvenimas svetur?
Vilniaus universiteto (VU) Chemijos ir geomokslų fakulteto profesoriui Artūrui Katelnikovui praėję metai buvo labai sėkmingi. Su moksline grupe ir kolegomis iš kitų Europos universitetų jis parengė devynias publikacijas, kurių dalis buvo išspausdintos gerai vertinamuose žurnaluose. Mokslininko praėjusių metų pasiekimų paletėje – Lietuvos mokslų akademijos Jaunųjų mokslininkų stipendija, keletas straipsnių prestižiniuose mokslo žurnaluose, vadovavimas Lietuvos ir Prancūzijos integruotos veiklos programos „Žiliberas“ projektui.
Dėkoju VU Chemijos fakulteto Analizinės ir aplinkos chemijos katedrai, kuri mane nominavo parašyti savo sėkmės istoriją. Deja, pats sau net ir negalėčiau pasakyti, kad mano profesinis kelias gali būti „sėkmės istorija“ kitiems. Man – taip, nes mano darbas man buvo ir tebėra tarsi nuolatinės atostogos.
Kokia gi ta mano sėkmės istorija? Tiesą pasakius, aš ne vieną kartą ir pats apie tai esu pagalvojęs. Mano draugai, kolegos, šeima dažnai man teigia, kad ligšioliniai mano pasiekimai – tai grynai mano didelio proto ir gabumų vaisius. O man asmeniškai atrodo, kad man paprasčiausiai pasisekė – atsidūriau tinkamoj vietoj tinkamu laiku ir kažkokių itin didelių pastangų aš į visą tai ir neįdėjau.
Baigęs Vilniaus universiteto Chemijos fakultetą 1984 m., grįžau į Kauną ir pradėjau dirbti Kauno medicinos universitete (anuo metu – Kauno medicinos akademija) Bioorganinės chemijos katedroje. Kadangi ši katedra jau ne vienerius metus bendradarbiavo su Kijevo molekulinės biologijos ir genetikos institutu, siųsdavo ten savo mokslo darbuotojus į aspirantūrą, man irgi po poros metų pasiūlė tapti aspirantu. Taip aš pradėjau kaupti duomenis savo disertacijai, kurią po maždaug ketverių metų ir apsigyniau Kijeve.
Likimas lėmė taip, kad 1983 m. baigęs Vilniaus universiteto Chemijos fakultetą išvykau dirbti į man tuo metu dar mažai pažįstamą Kauną, tuometinę “Sanito“ įmonę. Po keturių metų (stebėtinai greitai) gavęs taip tada vadinamą „kooperatinį“ butą ir verčiamas finansinių aplinkybių darbą pakeičiau – pradėjau dirbti inžinieriumi tuometinėje Pabaltijo paleidimo-derinimo valdyboje, kur ir pradėjau savo, kaip aplinkosaugos technologo, karjerą.
Net sunku patikėti, kad dabar galiu (o juk ir visada galėjau) drąsiai ištarti žodžius „mano sėkmės istorija“… Kai pažvelgi į dabarties ar ateities iššūkius, susimąstai, jog esi beatodairiškai priklausomas nuo sėkmės, kai tiek daug užsibrėžti ir nori nuveikti, kai tiek daug nori išbandyti, kai tiek daug nori žengti, aprėpti, kai tiek daug iš savęs reikalauji…
Priežasčių, dėl kurių žmones patraukia chemija, būna, be abejo, įvairių. Žinoma, dažniausiai tai vizualių atrakcijų trauka: sprogimai, dūmai, ašarinės dujos ir pan. O man tas postūmis buvo mokslinės fantastikos kūrinys. Būdamas septintoje ar aštuntoje klasėje, perskaičiau Aleksandro Poleščiuko knygą „Didžioji paslaptis, arba Nuostabioji daktaro Mekapikaus ir jo šuns Almos istorija“.
