Net sunku patikėti, kad dabar galiu (o juk ir visada galėjau) drąsiai ištarti žodžius „mano sėkmės istorija“… Kai pažvelgi į dabarties ar ateities iššūkius, susimąstai, jog esi beatodairiškai priklausomas nuo sėkmės, kai tiek daug užsibrėžti ir nori nuveikti, kai tiek daug nori išbandyti, kai tiek daug nori žengti, aprėpti, kai tiek daug iš savęs reikalauji…
Tačiau ypatingai žvilgtelėjus į praeitį gali pasidžiaugti ir patvirtinti, jog taip, tai yra tikra sėkmės istorija – visa, kas jau praeityje yra ne kas kita, bet tik sėkmė, kuri bet kokioje situacijoje pakeleivė, prasmingas kelias, neįkainojama ir turtinga patirtis. Juk tai ir yra savasis, įvairiaspalvis gyvenimas. Todėl šioje istorijoje noriu pasidalinti tuo džiaugsmu, kuris mane užplūsta supratus, kad viskas, kas praeityje, taip gražu ir nepaprastai turininga…
2008 m. Užbaigiau studijas Kauno jėzuitų gimnazijoje. Mokslai sekėsi tiesiog nepriekaištingai, nors pastangų į tai daug nedėjau, dalyvavau užklasinėje veikloje, teko dirbti. Mano mokykla buvo labiau humanitarinio profilio, tačiau tik pradėjus mokytis chemijos dalyko aštuntoje klasėje be mokytojų autoriteto ar tėvų įtakos supratau, kad šiam praktiškam mokslui paskirsiu savo gyvenimą, nesvarbu, jog fizika man tarsi gyvenimo būdas, hobis. Užtat pastarąją, kurios knibždėte knibžda chemijoje, teko labai jau lengvai panaudoti studijų metu. Taip pat gana anksti supratau, jog be galo trokštu nepriklausomo universitetinio gyvenimo tik Vilniuje ir tik Vilniaus universitete. Kitur tiek Lietuvoje, tiek užsienyje studijų net neįsivaizdavau. Jokių pertaraukų apmąstymams, „susitūpėjimui“ daryti neketinau – troškau chemijos kuo greičiau. Taigi valstybinius egzaminus išlaikiau labai gerai ir tais pačiais metais įstojau į VU Chemijos fakulteto Chemijos programą. Nors biochemijos studijos tuo metu buvo ant prestižo ir populiarumo bangos, tačiau man tai atrodė tarsi taikomoji chemijos sritis ir save įsivaizdavau plačios pasaulėžiūros chemiku, kuris vėliau gali tapti kuo tik panorėjęs. Ir dabar galiu teigti, kad taip ir yra.
Esu tvirtai įsitikinęs ir laimingas, jog mano tikroji sėkmės ir pasitikėjimo istorija prasidėjo pašnekesiu, o vėliau ir bendradarbiavimu su Chemijos fakulteto dekanu prof. Aivaru Kareiva, kurio vadovaujamoje mokslinėje grupėje pradėjau dirbti dar būdamas pirmame kurse. Profesorius visuomet buvo ir yra labai rūpestigas ir geranoriškas žmogus, kurio asmenybė mane asmeniškai įkvėpia spinduliuojančiu optimizmu, nepailstamu darbu ir pagalba kitiems, siekiu aukštesnių dalykų iš gyvenimo. Žodžiu, tikėjimu žmogiška prigimties idėja „Ad Maiora Natus Sum“ (Aukštesniems dalykams esu gimęs).
Universitetinio gyvenimo metais Vilniuje, nors ir gerai besimokant, viskuo beatodairiškai domintis, teko daug paklaidžioti, net ir paklysti. Teko ieškotis finansinės pagalbos, todėl vedamas šio tikslo, o ir jaunatviško maksimalizmo bandžiau save realizuoti bei pritaikyti įvairiose chemijos srityse, visai pamiršdamas bei užgoždamas savivertę, asmeninės vaisingos kūrybos sritis, kuriose galėčiau jaustis ir didžiuotis tuo, kuo esu. Nors mokslinę karjerą pradėjau neorganinės chemijos srityje, tačiau vėliau darbavausi organinės chemijos laboratorijose. Pastaroji sritis (kaip ir visos) yra be galo įdomi, tačiau man nebuvo paranki, gana sunkiai sekėsi. O „traukinys“ nesustojo, riedėjo toliau. Už dalyvavimą mokslinėje veikloje pavyko gauti įvairių stipendijų, apdovanojimų. Savęs tobulinimui užsiėmiau kelionėmis, žygiavimu, chorine veikla. Labai daug skaičiau įvairiausios tiek grožinės, tiek publicistinės literatūros. Žodžiu, užsiėmiau universalesniais dalykais, platesniais interesais, ne tik laboratoriniu gyvenimu. Sutikau daugybę gerų žmonių, bendražygių, pamačiau nemažai Lietuvos, pasaulio kraštų. Susiradau aukso vertės draugų.
Visa, visa, kas mane lydėjo, yra be galo turtinga ir prasminga. Visi sutikti žmonės, dėstytojai, vadovai, studentai yra nepaprastai brangūs ir neįkainojami, už ką visiems nuoširdžiai dėkoju. Visos nesėkmės, išbandymai, vidiniai prieštaravimai studijų metu kažkokiu būdu neleido pasiduoti, o tik prognozavo, jog kažkas turi iš to pražysti, sužaliuoti… Dar antro kurso pabaigoje prof. Aivaro Kareivos dėka išvykau praktikai į Čekiją. Praplėčiau akiratį, susipažinau su naujais žmonėmis, pamačiau kaip gyvenama bei dirbama svetur. Nuo to laiko mano didžiausiu siekiu tapo tikslas kuriam laikui išvykti studijuoti į užsienį. Tačiau bakalauro bei magistrantūros studijų metu to padaryti nepavyko.
Atėjus metui reikalai išsivyniojo trokštama linkme. Ir visa prieš tai buvę tik įtvirtino tikrąjį žmogaus gyvenimo principą, jo prasmę.
2012 m. sėkmingai baigiau bakalauro studijas, o 2014 m. apgyniau magistro baigiamąjį darbą. Pagaliau atėjo doktorantūros metas… Prof. Aivaro Kareivos padrąsintas išvykau ir dabar gyvenu Norvegijoje, Trondheimo mieste. Studijuoju ir dirbu doktorantūroje geriausiame Norvegijos gamtos mokslų universitete (NTNU), kuris praeitais metais pasipildė Nobelio premija nors ir ne chemijos, bet medicinos srityje. Aplinka, kuri mane supa, nepaprastai dinamiška, jaunatviška, šilta. Didžioji dalis studentų – užsieniečiai iš įvairiausių pasaulio kampelių. Profesoriai – kartu ir tėviški, ir draugiški, artimi. Departamento, kuriame dirbu, infrastruktūra labai moderni. Šiuo metu tyrimus atlieku aktualioje pasauliniu mąstu kuro elementų srityje. Šie kuro elementai tikrai, jog pakeis dabartines deginimo principu paremtas energijos gavimo sistemas pasibaigus naftos ištekliams. Konkrečiau, mano darbo tematika susijusi su oksidinių elektrolitų (BaZrO3 pagrindu) kieto kūno kuro elementams (SOFC) cheminėmis, mechaninėmis savybėmis bei katijonų difuzijos reiškiniais. Mano mokslinėje veikloje susijungia chemija, kieto kūno fizika, matematika bei modeliavimas. Todėl džiaugiuosi viskuo, ko mane mokė Chemijos fakultete. Esu atsakingas suderinti daug įvairiausių disciplinų iš praeities, o taip pat pagelbėti kolegoms iškilus klausimams ar dvejonėms, bendrauti su studentais. Privalau tyrimus atlikti ir už Norvegijos ribų. Todėl labai svarbus žmogiškumas ir bendravimas. Projektai, kuriuose dalyvaujame, didelės tiek finansinės, tiek mokslinės apimties, daug užsienio, pramonės partnerių, įmonių. Galimybės kurti, keliauti, tobulėti – neaprėpiamos. O be to, Norvegija, kaip šalis su savo patirtimi, tikriausiai viena iš geriausių vietų pasaulyje doktorantūrai ir finansine, ir socialine prasme. Esi svarbus toks, koks esi, individualus, o ne toks, koks buvai ar galėtum būti. Niekas čia tavęs nenori keisti, formuoti, nori tik tave skatinti, drąsinti. Tiek kiekvienam darbo aplinkos kolektyvo nariui, tiek ir sau pačiam čia labai svarbu realizuoti asmenybę papildomoje veikloje, dalintis šia patirtimi. Todėl laisvu metu ir aš užsiimu choriniu dainavimu, pėsčiųjų žygiais, žvejyba, krepšiniu. Norvegišku supratimu ir patirtimi tai yra laimingo, turiningo, sveiko bei darbštaus gyvenimo esmė. Tikrai taip!
Šiuo metu gyvenu Norvegijoje, tačiau Lietuvos niekada neišsižadu ir to nedarysiu. Po doktorantūros būtinai toliau tęsiu mokslinį darbą. Na ir vieną dieną… tikrai sugrįšiu į brangiąją Lietuvą, kurios visuomet ilgiuosi. Nepaisant to, puikiai suprantu, jog pagarba savo šaliai visuomet stiprėja gyvenant „tremtyje“. Tą jaučiu ir aš. Džiaugiuosi, jog galiu garsinti savo tėvynę tiesiog apie ją pasakodamas sutiktiems žmonėms, kurie dažniausiai be Sabonio daugiau kaip ir nieko nežino…
Studijos VU Chemijos fakultete – auksinė patirtis ir galimybė. Fakulteto bendruomenė, tiek dėstytojai, tiek mokslininkai, puikūs, studijos kokybiškos bei praktiškos. Chemijos fakultetas vieta, kur galimybių rinktis karjerą ar tiesiog užsiėmimą gausa nepaprastai stulbina. Labai daug naujų modernių laboratorijų, įrangos, gabių žmonių. Studentai gali dalyvauti gausioje mokslinėje ir papildomoje veikloje fakulteto ribose ar visame universitete. Juk ir pati chemija nepaprastai įdomus mokslas, kuris įskiepija įvairiapusišką ir gan tvirtą pasaulėžiūrą, nepriklausomai ar jūs dirbsite chemijos srityse. Nuoširdžiai noriu padrąsinti ir patikinti, jog pabandyti studijuoti verta bet kokiai situacijai esant, net vėliau pajutus neviltį – už tai niekas nebaudžia, vadinasi, reikia bandyti kažką kitą, reikia tiesiog bandyti. Nenusiminkite. Baigiamasis diplomas ne kiekvienam skirtas, tam būtina įdėti pastangų, o svarbiausia tikėjimo tuo, ką darai. Visiems visiems tiek naujiems, tiek betęsiantiems studijas noriu palinkėti didžiausios stiprybės bei kantrybės – viskas ateis savu laiku, reikia tik luktelti, neskubėti daryti išvadų, teisti ir pastoviai dirbti net ir pailstant, padaryti viską, kas priklauso, reikiamu laiku neatidėliojant. Pasitikėkite aplinkos žmonėmis, kurie tikrai patars, padės ne tik bėdai ištikus. Nebijokite klausti net ir paprastų dalykų – kvailų klausimų nebūna. Nebijokite išbandymų, sunkumų – jie reikalingi, jie turtas, kurį branginsite visą savo gyvenimą.