Priežasčių, dėl kurių žmones patraukia chemija, būna, be abejo, įvairių. Žinoma, dažniausiai tai vizualių atrakcijų trauka: sprogimai, dūmai, ašarinės dujos ir pan. O man tas postūmis buvo mokslinės fantastikos kūrinys. Būdamas septintoje ar aštuntoje klasėje, perskaičiau Aleksandro Poleščiuko knygą „Didžioji paslaptis, arba Nuostabioji daktaro Mekapikaus ir jo šuns Almos istorija“.
Net negaliu tiksliai atsiminti, kaip ta knyga pakliuvo man į rankas, bet perskaitęs ją be galo susidomėjau tuo paslaptingu mokslu ir pamažu pradėjau vis rimčiau ir rimčiau galvoti, kad ir aš būsiu chemikas. Padėjo ir tai, kad turėjau tetą Vladą Žukienę (dabar jau a. a.), kuri buvo baigusi VU Chemijos fakultetą, – jos padrąsinimai buvo labai svarbūs man, paprastam vaikiui iš provincijos. Tad, baigęs tuometinę Joniškio 3-iąją vidurinę mokyklą (dabar Mato Slančiausko progimnazija), 1985 m. įstojau į VU Chemijos fakultetą. Deja, iš pradžių studijos truko tik mėnesį – iš karto teko atiduoti dvejų metų duoklę sovietinei kariuomenei. Grįžti į mokslus vėl galėjau tik 1987 m. gruodį. Norint neatsilikti nuo kurso, visą pirmo semestro medžiagą teko perkrimsti per du mėnesius…
Buvo svarbu tik kaip nors išsilaikyti tuos paprastučius pirmo kurso egzaminus, nes vasarį laukė naujas semestras… Iki šiol pamenu, kaip iš bendrosios ir neorganinės chemijos tada gavau trejetą (pagal tuometinę penkiabalę sistemą) ir buvau labai laimingas, nors sykiu jaučiau ir kartėlį. Supratau, kad patinka neorganinė chemija ir norisi toje srityje kapstytis toliau; tik va gėda ir apmaudu dėl to gauto pažymio… Galimybė atsitaisyti atsirado trečiame kurse, kai VU Chemijos fakultete įsikūrė Neorganinės chemijos katedra. Be didesnių dvejonių pasirinkau šioje katedroje rašyti baigiamąjį darbą. 1992 m. birželį sėkmingai apsigyniau diplominį darbą iš kobalto / mangano oksidų puslaidininkių terminių savybių tyrimo (vadovas – doc. Gintaras Valinčius). Iš karto gavau pasiūlymą pasilikti katedroje jaunesniuoju moksliniu bendradarbiu ir tų pačių metų rudenį pradėjau dirbti. Kaip tik tuo metu pradėjau rimtai galvoti, kaip atrasti sau įdomią ir neištirtą chemijos nišą, kurioje būtų galima gvildenti ir įgyvendinti savo paties idėjas. Tinkanti sritis tokiai nišai man atrodė koordinacinių junginių chemija, kur reikalingas labai artimas neorganinės, organinės ir fizikinės chemijos šakų sąlytis. Deja, gilintis į tą sritį tuo metu Lietuvoje sąlygos buvo gan ribotos. Laimei, kaip tik tuo metu universitete jau veikė Studijų užsienyje informacinis centras. Ten pamažu išsiklausinėjau apie doktorantūros studijas įvairiose šalyse ir pasvėręs begales pliusų ir minusų apsistojau ties universitetų paieška JAV. Tuo metu (1992–1993) išvažiavusius studijuoti į JAV buvo galima pirštais skaičiuoti. Dažnai mano prasitarimai apie tokius savo planus pašnekovams sukeldavo neslepiamą ironišką šypseną: ką tu, ten gi tokių pažinčių reikia, kur jau čia tau, naivuoliui… Nenuleisti rankų labai padėjo mano šeimos palaikymas bei artimesnis bendravimas su tuometiniu katedros branduoliu: dėstytojais Gintaru Valinčium, Aivaru Kareiva, Adulfu Abručiu, Jurgiu Barkausku, Vytautu Daujočiu. Ruošimasis TOEFL ir GRE egzaminams, jų laikymas, dokumentų išsiuntinėjimas užėmė daugiau nei metus (interneto tuo metu dar nebuvo…), bet užtat 1994 m. pavasarį sužinojau, kad esu priimtas į doktorantūros studijas Case Western Reserve universitete Klivlando mieste, Ohajo valstijoje. Ir nereikėjo jokių pažinčių…
Studijuoti Amerikoje iš pradžių buvo sunkoka: visiškai kita kultūra, iki galo neperprasta kalba, griežti akademiniai reikalavimai. Bet maloniai nustebino darbo salygos ir aplinka, sutiktų amerikiečių geranoriškumas ir paprastumas. Apsiprasti Klivlande taip pat labai padėjo gausi ir draugiška lietuvių bendruomenė, ypač Giedrių ir Šilėnų šeimos. Po pirmo pusmečio pasirinkau doktorantūros darbo vadovą – taip patekau į prof. Johno D. Protasiewicziaus laboratoriją. (Įdomus pavardės sutapimas: Vilniaus universitetą įkūrė jėzuitų vyskupas Valerijonas Protasevičius…) Taip pasinėriau į organinių fosforo junginių ir jų koordinacinių savybių tyrimus, prie jų ir praleidau likusius ketverius doktorantūros metus. Paskelbėme keletą straipsnių, pradėjau dalyvauti konferencijose. Artėjant disertacijos gynimo laikui reikėjo vis rimčiau pradėti galvoti: o kas toliau? Tiesą pasakius, tuo metu nelabai dar pats žinojau, ko noriu. Darbo vadovas patarė pasirinkti podoktorantūros stažuotę, kad galėčiau kritiškai įvertinti savo profesinį pasirengimą. Ir vėl pasisekė: disertaciją apsigyniau 1999 m. kovą, o balandį jau dirbau pas profesorių Johną E. Ellisą Minesotos universitete. Pamažu įsitraukiau į visiškai naują projektą ir po gero pusmečio pasisekė susintetinti keletą joninių junginių, turinčių dekafosfatitnoceno dianioną. Tai buvo pirmas pasaulyje junginys, turintis metaloceno struktūrą visiškai be anglies atomų, o mūsų darbas buvo paskelbtas žurnale „Science“. Kiek žinau, kitų analogiškų junginių iki šiol niekam taip ir nepavyko susintetinti.
Patirtis, įgyta Elliso grupėje, iš tikrųjų galutinai suformavo mano požiūrį į mokslinį tiriamąjį darbą. Pamažu suvokiau, kaip erdvinėse daugiaatomių molekulių struktūrose galima įžiūrėti savotišką grožį, o sudėtingose daugiapakopėse sintezėse – metodikos eleganciją. Į chemiją pradėjau žvelgti pirmiausia kaip į mokslinės ir kūrybinės veiklos erdvę, o ne kaip sritį, skirtą greitam ir pelningam komerciniam pritaikymui. Tad žiūrint į ateitį buvo logiška galvoti tik apie akademinę karjerą, nes su tokiu požiūriu dirbti pramonės struktūrose būtų buvę sunkoka. Ilgai ieškoti tokių galimybių nereikėjo ir 2001 m. rudenį buvau priimtas į asistento pareigas (Assistant Professor) Mičigano technologijos universitete (Michigan Technological University, MTU). Pamažu įsikūriau laboratoriją, susibūrė grupė studentų, pajudėjo projektai. Sustiprėjo ir ryšiai su Vilniaus universitetu – iš pradžių mano laboratorijoje lankėsi prof. Aldona Beganskienė (pagal Fulbright programą), paskui porą metų studijavo Chemijos fakulteto absolventė Vitalija Baltramiejūnaitė. Paskelbėme keletą straipsnių, pavyko pritraukti finansavimą porai projektų. Deja, laikui bėgant pamažu darėsi vis aiškiau ir aiškiau, kad MTU lūkesčiai ir mano paties ateities planai gana smarkiai išsiskiria. Taip susiklosčius aplinkybėms, 2009 m. rudenį atsirado galimybė pereiti dirbti į Portlando universitetą (University of Portland) ir ja nedelsdamas pasinaudojau. Teko perkraustyti visą savo laboratoriją per daugiau nei pusę Amerikos (iš Mičigano į Oregoną), prisitaikyti prie šiek tiek kitokio darbo pobūdžio. Bet buvo verta, nes suteiktos darbo salygos man tiko (ir tinka) vos ne idealiai: pagaliau puikiai galiu derinti ir mokslinę, ir pedagoginę chemijos sritis. Ir vėl pajudėjo projektai, išsiplėtė pedagoginė veikla. Po ketverių su puse metų buvau paskirtas į docento (Associate Professor) pareigas, jas einu ir dabar. Vadovauju 4–6-ių studentų (bakalaurų) grupei, dirbame su keliais projektais, skirtais oksidacijos ir redukcijos procesams koordinaciniuose junginiuose. Savo požiūrį į chemiją bandau perteikti ir savo studentams. Laimingiausios akimirkos būna tada, kai sužinau, kad jie yra priimti į doktorantūros studijas geruose pasaulio universitetuose.
Ar mano istorija yra „sėkmės istorija“ – atvirai sakant, nežinau. Pačiam sunku apie tai spręsti, o ir niekada apie tai rimčiau negalvojau. Visada atrodė, kad daug daugiau laiko verta skirti mintims apie nesėkmes. Mokslo pasaulyje jos yra neišvengiamos, skaudžios, o kartais ir žlugdančios. Deja, tikrų sėkmės istorijų be jų tiesiog nebūna. Gerai apie tai yra pasakęs legendinis amerikiečių automobilų pramonės magnatas Henryʼs Fordas: „Failure is simply the opportunity to begin again, this time more intelligently“ („Nesėkmė yra tiesiog galimybė pradėti viską iš naujo, tik jau protingiau“). Tad nebijokime klysti ir nenuleiskime rankų – ir sėkmės istorijų tik padaugės!