Kokia gi ta mano sėkmės istorija? Tiesą pasakius, aš ne vieną kartą ir pats apie tai esu pagalvojęs. Mano draugai, kolegos, šeima dažnai man teigia, kad ligšioliniai mano pasiekimai – tai grynai mano didelio proto ir gabumų vaisius. O man asmeniškai atrodo, kad man paprasčiausiai pasisekė – atsidūriau tinkamoj vietoj tinkamu laiku ir kažkokių itin didelių pastangų aš į visą tai ir neįdėjau.
Visi, kas skaitysite šitą memo, patys sau nuspręsite, kaip ten su mano karjera viskas buvo iš tikrųjų.
1996 m. sėkmingai pabaigiau Vilniaus licėjų. Mano atestatas nebuvo puikus, bet palyginti su tuometinėmis vidurinio lavinimo mokyklomis, jis, žinoma, buvo netgi labai neblogas. Nors nuo 8-os klasės buvau gabus chemijai, baigęs mokyklą vis dėlto nusprendžiau studijuoti mediciną. Įstojau, tačiau dėl didelio prisirišimo savo geriausiam draugui (Dariui Gadonui, nuostabaus proto Fizikos mokslų daktarui) perėjau mokytis į Fizikos fakultetą?! Metai, praleisti šiame fakultete, tik dar labiau sustiprino mano nuojautą, kad fizika ne man ir kad reikėjo, kaip visi ir sakė, studijuoti chemiją. Bet laiko atgal neatsuksi – teko metelius prabindzinėti ir, prisipažinsiu, pirmoji mano sesija Fizikos fakultete buvo visiškas fiasko. 1997 m. aš sėkmingai buvau priimtas į Chemijos fakultetą.
Galiu drąsiai pasakyti, kad metai, praleisti Fizikos fakultete, nenuėjo šuniui ant uodegos. Ypač pravertė aukštosios matematikos ir fizikos žinios. Puikiai sekėsi visos chemijos disciplinos, išskyrus vieną kitą dalyką, kur tiesiog patingėjau mokytis.
Realiai mano sėkmės istorija turbūt prasidėjo atsitiktiniu pokalbiu su Chemijos fakulteto dekanu, prof. A. Kareiva. Jis pasiūlė bakalaurinį darbą daryti jo vadovaujamoje laboratorijoje. Ilgai nedvejodamas sutikau – superlaidininkai visai įdomi tematika, kažkas naujo. Tuo metu vienas Chemijos fakulteto darbuotojas, dr. Evaldas Naujalis, stažavosi Japonijoje. Jis japonų profesoriui pasakė, kad mūsų studentai yra labai darbštūs, protingi ir talentingi. Vieną dieną, kaip lietus iš giedro dangaus, darbo vadovas prof. A. Kareiva ateina ir pasiūlo magistrantūrą studijuoti Japonijoje, Tokijo technologijos institute! Aš iškart sutikau ir 2001 m. išskridau į Tekančios Saulės Kraštą.
Japonija! Du metai praleisti šioje šalyje neišdyla iš mano atminties. Fantastiškai praleistas laikas, įgyti nauji įgūdžiai ir sukaupta daug žinių ir patirties. Mano darbo vadovas prof. Hisao Yamauchi buvo pro-vakarietiškų pažiūrų, ir tik atvykus pasakė, kad kalbėčiau pas juos tik angliškai. Jam reikėjo, kad jo studentai japonai tobulintų anglų kalbos žinias. Japonijoje aš pradėjau sintetinti ir tirti termoelektrinius metalų oksidus, medžiagas, verčiančias šilumą tiesiogiai į elektros energiją. Dirbau aš ten daug. Viena svarbiausių darbo etikos taisyklių, kurios galioja japoniškose laboratorijose, yra, kad į laboratoriją ryte turi ateiti prieš vadovą ir iš jos išeiti gali tik tada, kai vadovo jau nebėra. Mūsų profesorius iš darbo išeidavo vėlai vakare, apie 22-ą valandą. Tai labai dažnai namo grįždavau paskutiniu traukiniu jau po vidurnakčio. Gerus tris kartus per savaitę likdavau ir nakvoti. Taip ir pralėkė tie du magistrantūros studijų metai Japonijoje. Mūsų straipsnį išspausdino žurnale Applied Physics Letters (magistrantui tai puikus pasiekimas), pateikėme dvi paraiškas japoniškiems patentams. Baigiantis studijoms jau turėjau pasiūlymą doktorantūros studijoms važiuoti į Australiją. Man buvo skirta „dviguba“ stipendija (mokslas + pragyvenimo išlaidos), susitvarkiau vizą ir 2004 m. jau nusileidau saulėtoje Australijoje.
Prasidėjo mano gyvenimas Australijoje, Volongongo Universitete (University of Wollongong). Doktorantūros mokslinio darbo tema – spintroninės medžiagos, t. y. pereinamųjų metalų oksidai, turintys feromagnetinių savybių kambario temperatūroje. Daktaro disertaciją 2006 metais pridaviau doktorantūros komitetui. Per dvejus metus paskelbiau keletą mokslinių darbų aukšto lygio tarptautiniuose žurnaluose. Tais pačiais metais buvo patvirtintas daktaro laipsnis. Dar negavęs daktaro diplomo parašiau mokslinį projektą ir gavau pinigų iš Australijos mokslų tarybos trejiems metams. Tuo pat metu pradėjau dirbti instituto direktoriaus asistentu. Gilinausi į instituto kasdieninio gyvenimo administravimą ir priežiūrą, tolau nuo mokslinių darbų. Nuo 2010 m. oficiliai pradėjau eiti instituto pavaduojančio direktoriaus pareigas. Esu atsakingas už finansų, studentų, aparatūros, projektų priežiūrą. Šis darbas man labai patiko ir tiko. Kažkada kaip ir daugelis jaunų mokslininkų galvojau apie profesūrą, tikro mokslininko karjerą. Bet supratau vieną labai svarbų dalyką – tikrais mokslininkais gali būti tik tie, kurie nuolat gali generuoti naujas idėjas, atrasti naujovių jau ir ištirtose tematikose. Aš savyje tokių savybių neradau ir supratau, kad geriau aš būsiu geriausias kažkur kitur, nei vidutiniokas mokslo sferoje. Galiu be jokios abejonės teigti, jog esu savo srities profesionalas ir nė kiek nesigailiu to, kad atsitraukiau nuo mokslinės veiklos.
Ką galėčiau pasakyti būsimiems absolventams? Vilniaus universiteto Chemijos fakultetas ir chemijos studijos jame yra puikus pasirinkimas. Nepriklausomai nuo to, ar ruošiatės savo ateitį sieti su chemija, ar ne, mokytis fakultete yra „super“, nes dėstytojų ir mokslininkų komanda yra tiesiog fantastiška. Jeigu kažkada suprasite, kad šitas mokslas ne jums, nepergyvenkite ir nenusiminkite – laiko surasti save tikrai yra. Mano kursiokas ir geras draugas Martynas Mickėnas Chemijos fakultete mokėsi trejus metus, jo nebaigė, bet šiuo metu yra puikus kinematografijos projektų vadovas. Palinkėti galiu striprybės tiems, kuriems sunkiau sekasi mokytis, nenukabinkite nosies ir nebijokite pokyčiu! Diplomas yra toli gražu ne viskas!