Balandžio mėnesį smarkūs potvyniai nusiaubė Centrinės Azijos regionus, ypač Kazachstaną ir agresorę Rusiją. Patvinus Uralo, Tobolo ir Išimo upėms, skaičiuojama, kad tokio masto potvyniai regione didžiausi per pastaruosius aštuoniasdešimt metų. Į klausimus, kaip šiuos potvynius mato palydovai, koks jų mastas ir galimos priežastys, atsako Vilniaus universiteto (VU) Geomokslų instituto geografai Elzė Buslavičiūtė ir dr. Laurynas Jukna.
Potvyniai Kazachstane – didžiausi per pastaruosius aštuoniasdešimt metų
2024 m. pavasarį regioną pasiekus neįprastai aukštoms temperatūroms ir Uralo kalnuose sparčiai tirpstant sniegui, balandžio 5 d. sugriuvo Orske esanti užtvanka. Po griūties vanduo Uralo upėje pakilo beveik 10 metrų, evakuoti tūkstančiai gyventojų, patirta milijoninė žala ir uždaryta naftos perdirbimo gamykla Orske.
Bent pusė visų potvynių šiame regione prasidėjo būtent dėl sparčiai tirpstančio sniego, apie trečdalis – dėl gausių kritulių, o apie 15 proc. – dėl upėse susidariusių ledo sangrūdų. Balandžio 11 d. virš Orsko praskridusio Europos kosmoso agentūros palydovo „Sentinel-2“ užfiksuotuose vaizduose matoma, kaip Uralo vandenys užlieja Orsko senamiestį. Šie vaizdai, kur rausva spalva išryškėja urbanizuotos teritorijos ir augalija, o žalia – vanduo, atskleidžia didžiulį potvynio mastą.
Agresorės Rusijos teritorijoje panašaus pobūdžio nelaimių dažnėja
Rusijai jau trečius metus tęsiant neišprovokuotą karą prieš Ukrainą ir Ukrainos gyventojus, didelė jos biudžeto išlaidų dalis (tarp jų ir išlaidų infrastruktūrai palaikyti) yra nukreipiama karinėms reikmėms. Nenuostabu, kad pastaraisiais metais panašaus pobūdžio nelaimių tik dažnėja, žiemą daugybėje Rusijos miestų įvyko avarijos šildymo ir vandentiekio sistemose.