Kiekvieną vasarą būriams poilsiautojų traukiant prie Baltijos jūros, išgirstame ir apie šiltuoju sezonu suintensyvėjantį vandens žydėjimą. Kaip šį reiškinį galima stebėti pasitelkiant Žemės stebėjimo palydovus, pasakoja Vilniaus universiteto Geografijos ir kraštovarkos katedros geografai Elzė Buslavičiūtė ir dr. Laurynas Jukna.
Baltijos jūra – viena užterščiausių jūrų pasaulyje
Pusiau uždara ir devynių valstybių apsupta Baltijos jūra laikoma viena užterščiausių jūrų pasaulyje. Jūros uždarumas, aplink vykdoma ūkinė veikla, klimato kaita ir intensyvėjančios liūtys lemia, kad 97 proc. Baltijos jūros teritorijos yra paveiktos eutrofikacijos. Eutrofikacija – tai procesas, kai maistinėms medžiagoms patekus į vandens telkinį pagreitėja dumblių ir kitų mikroorganizmų dauginimasis ir sumažėja deguonies kiekis. Perteklinės maistinės medžiagos, tokios kaip azotas ar fosforas, neretai į vandenį patenkančios dėl žemės ūkyje naudojamų trąšų, buitinių nuotekų ir pramoninės taršos, lemia spartų fitoplanktono augimą, o jam žuvus ir prasidėjus skaidymo procesui – deguonies sumažėjimą vandens telkinyje. Deguonies sumažėjimą taip pat skatina ir dėl dumblių padaugėjimo į gilesnius vandens sluoksnius neprasiskverbianti saulės šviesa, reikalinga fotosintezei vykdyti. Dėl šio proceso Baltijos jūros priedugnyje susiformuoja vadinamosios „mirties zonos“ – vietos, kuriose susidaro hipoksinės arba anoksinės, t. y. deguonies trūkumo arba jo nebuvimo, sąlygos. Mažėjant deguonies vandens organizmai miršta arba turi migruoti į kitas vietas.