Vasarą renkantis atostogų ar savaitgalių maršrutus dažnai patraukiama prie Lietuvos ežerų ar pažintiniais takais. Ir nors gamtoje lietuviai praleidžia nemažai laiko, iki šiol pasitaiko atvejų, kai ariant išdraskomos į Raudonąją knygą įrašytos rūšys ar niokojami pažintiniai takai. Anot Vilniaus universiteto (VU) geografės ir Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos vadovės Agnės Jasinavičiūtės, dar ne visi iki galo supranta, kas yra saugomos teritorijos ir kam tai reikalinga.
Tikslas – saugoti unikalų gamtinį palikimą
Gamtos apsauga Lietuvoje prasidėjo nuo prof. Tado Ivanausko dar 1937 m. įsteigto Žuvinto gamtinio rezervato, dėl kurio išliko Žuvinto apylinkėse besitelkiančios paukščių rūšys. Atkūrus nepriklausomybę vienu Vyriausybės sprendimu buvo įsteigti 5 nacionaliniai ir 30 regioninių parkų. „Yra 4 elementų taisyklė: vertybės, ribos, reglamentavimas ir taisyklių laikymasis. O galiausiai turime skleisti žinią apie saugomas vertybes, kad žmonės vėliau per klaidą ar nežinojimą jų nesunaikintų“, – aiškina A. Jasinavičiūtė. Pasak jos, to meto VU geografai, geologai, kartografai ir ekologai su kitais specialistais parengė mokslinį pagrindą, pagal kurį išskyrė Europos mastu vertingas rūšis ir teritorijas, svarbias gamtiniam paveldui išsaugoti.
Tačiau iki šiol gajus mitas, kad saugomose teritorijose neva negalima užsiimti jokia veikla. „Man įstrigo prieš kelerius metus Saugomų teritorijų tarnybos lankytojų centre vesta ekskursija. Atėjo vaikai, gal trečiokai, ir jų paklausiau, kas yra saugoma teritorija. Aišku, visi vaikai tyli, o vienas sako: žinau! Čia kur mano tėčiui namo neleido pasistatyt, – pasakojo A. Jasinavičiūtė. – Bet nėra taip, kad negali visai nieko daryti. Tik rezervatuose negalima nieko daryti, nes tai griežčiausios apsaugos teritorija, kurioje galima lankytis tik su specialistais pažintiniais tikslais. Bet, pavyzdžiui, labiausiai Lietuvoje lankoma saugoma teritorija – Vilniaus pilių valstybinis kultūrinis rezervatas: Vilniaus Arkikatedra, Trijų Kryžių kalnas ir Kalnų parko teritorija. Bet niekas, kas ten lankosi ar praeina, to nepastebi – žmonės dažnai net nežino, kad tai rezervatas. Bet tai irgi yra griežtai saugoma teritorija kultūros vertybėms išsaugoti, kurioje negalima tiesiog savo noru pasistatyti namo, to neleidžia padaryti reglamentai.“
Anot geografės, visuomet svarbu suprasti ir platesnį kontekstą, kuriame saugoma tam tikra vertybė: „Jeigu saugosi vieną medį, o aplink karjerai, užstatymai, tai bus taip, kaip su tuo Vilniuje nupjautu ąžuolu: jis jau neturėjo galimybių išgyventi, nes aplink buvo atlikti kiti žingsniai, neapgalvojant visumos. Arba liepos Lukiškių aikštėje: jau seniai buvo aišku, kad jos neišgyvens, nes natūralu, kad jei užspaudi šaknis, medis neaugs.“ Todėl saugomas teritorijas nustatantys specialistai privalo matyti visą aplinkos struktūrą ir tam tikrų vertybių jai daromą poveikį.
Požiūris keičiasi labai lėtai
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę nusavinta žemė žmonėms kai kur buvo grąžinama saugomose teritorijose. Nors pagal LR Konstituciją privati nuosavybė yra neliečiama, kitas jos punktas sako, kad valstybė rūpinasi savo gamtiniais ištekliais. „Daugeliu atvejų būna sunku įtikinti savininką, kad jo tam tikros ūkinės veiklos nevykdymas padės išsaugoti tam tikrą rūšį arba buveinę. Pavyzdžiui, klumpaites galima suarti su traktoriumi ir saugomos rūšies nebeliks. Ir dažnai žmonės tai padaro tarsi nežinodami, tad trūksta žinių ir supratimo, kam čia saugoti tas teritorijas“, – sako A. Jasinavičiūtė. Pasak jos, gamta – tarsi „Jenga“ žaidimas, kuriame ištraukus vieną kaladėlę sugriūna visa struktūra.
Neseniai padedant VU Chemijos ir geomokslų fakulteto Geomokslų instituto mokslininkams buvo atlikti pedologinių draustinių, skirtų dirvožemio struktūrai saugoti, tyrimai. Paaiškėjo, kad didžioji dalis draustinių yra pažeista, nes draustiniai nustatyti miškuose, o miškų kirtimai leidžiami. „Išlenda tokių atvejų kaip, pavyzdžiui, keturračiai. Žmonės iš karto pateikia pavyzdį, kad miškai kertami ir miškovežių provėžos daug didesnės nei keturračių. Tuomet bandome su visais kalbėtis, kad nei miškovežiai nėra gerai, nei keturračiai, ir jeigu visi daro žiaurų spaudimą gamtai ir išvažinėja miškus, tai tada viskas – bet koks žingsnis yra gamtos praradimo link“, – sako A. Jasinavičiūtė.
Pačius žmones atsisakyti arba švelninti tam tikrą ūkinę veiklą motyvuoja finansavimas – mokamos kompensacijos. „Pavyzdžiui, jei šienauji pievas po rugpjūčio 15 d., t. y. po paukščių išsiperėjimo. Tai – finansinė paskata“, – aiškina geografė. Be to, svarbu matyti ir konkrečius pavyzdžius, kaip gamta mus paveikia tiesiogiai: „Jei mažiname natūralių pievų kiekį, plotus, pamažu prarandame bičių ir kamanių populiaciją, kurios yra pagrindinės augalų apdulkintojos, t. y. dėl jų turime ir maisto, ir medaus. Kol tai nepaliečia mūsų tiesiogiai, pavyzdžiui, nemažėja maisto, dažnai ir neatsižvelgiame, kad kažką darome ne taip.“
Agnė Jasinavičiūtė. Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos muotr.
Svarbus visuomenės įsitraukimas
Pasak A. Jasinavičiūtės, gamtai reikalingi žmonės, kurie galėtų pasisakyti už jos interesus, ir tokių pamažu atsiranda. „Pavyzdžiui, „Golden Parasyth“ grupės vokalistas Giedrius Širka yra labai aktyvus gamtos stebėtojas ir jam rūpi, kad miškai liktų miškais ir nebūtų iškirsti“, – sako pašnekovė. Be to, vieši žmonės padeda skleisti žinią plačiau. Tam taip pat skirti ir pažintiniai takai, lankytojų centrai, gamtos mokyklos, kuriose edukacijų metu žmonės apie gamtą mokosi iš jos pačios.
„Prieš keletą metų netoli Klaipėdos garsiai nuskambėjo didelė smėlio audra – ji vyko tik todėl, kad dirvožemiai buvo pernaudoti ir nebevaisingi, tapo tiesiog byrančiu smėliu. Tai vyksta dėl grobuoniško žmonių požiūrio, kad reikia viską išnaudoti“, – pasakoja A. Jasinavičiūtė. Dėl to labai svarbu ne tik gamtos mokslų specialistams, bet ir gyventojams suprasti, kaip veikia integralūs gamtiniai procesai. „Kitas pavyzdys galėtų būti pelkės. Sovietmečiu daug teritorijų buvo melioruota, ištiesintos upių atkarpos, nusausintos pelkės, o jos – viena veiksmingiausių priemonių kovojant su klimato šiltėjimu. Tad dabar stengiamės atkurti durpynus, kad atsikurtų pelkės. Pavyzdys galėtų būti Aukštumala, kuri iš dalies yra telmologinis draustinis.“
Tačiau pamažu daugėja atvejų, kai žmonės patys įsitraukia į saugomų teritorijų tvarkymą. Šiemet jau įvyko per 30 šiukšlių rinkimo talkų, o neseniai Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba ėmėsi ir kitos iniciatyvos: „Kviečiame įmones prisidėti. Pavyzdžiui, reikia atnaujinti pažintinį taką – sukalti lentas ar perdažyt pavėsinę: duodame priemones ir skatiname prisidėti prie to, ką jie po to patys naudoja. Vėliau vedame ekskursiją apie tą saugomą teritoriją, parodome, ką dar gražaus turime, ir žmonės įsitraukia, – sako Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos vadovė. – Saugomų teritorijų direkcijų organizuojamose veiklose, lankytojų centruose per metus apsilanko apie 240 tūkst. žmonių. Pagal Lietuvos mastus ir mūsų pajėgumus tai yra pakankamas skaičius. Kai kur keliaujantys žmonės jau eina su šiukšlių maišeliais, moko vaikus, nelaužo, nenulipa nuo takų.“
Vis dėlto pasitaiko visko: „Buvo atvejis, kad Kadagių slėnio pažintiniame take, netoli Kauno, pastatėme automatinį lankytojų skaičiuotuvą, o dieną ar dvi po pastatymo buvo išdurtas judesio daviklis, kuris skaičiuoja, kiek praeina žmonių, – sako A. Jasinavičiūtė. – Aš vis bandau atrasti pozityvo, kad žmonės po truputį sąmoningėja – ir keliauja, ir giria, ir socialiniuose tinkluose paskaitai atsiliepimų, kad gražu ir keliauti patinka. Taigi situacija geresnė, nei buvo prieš 30 metų, bet yra dar kur tobulėti.“