Šį rudenį daktaro disertaciją tema „Fosfolipidinių dvisluoksnių formavimas ant metalų oksidinių elektrodų ir jų savybių tyrimas” apgynusi Inga Gabriūnaitė su kolegomis siekia suformuoti biologinį jutiklį, kuris būtų pritaikomas bakterinių infekcijų nustatymui. Fizikinės chemijos katedroje dirbanti mokslininkė sako, kad įvairių mokslo sričių derinimas, atsispindintis jos darbe, ilgainiui bus vis svarbesnis.
Apie ką yra tavo atliekami tyrimai?
Mano disertacijos tema fosfolipidinių membranų formavimas ant kietų paviršių. Mano tyrimuose jas konkrečiai formavome ant metalo oksidinių paviršių. Jos paprastai yra formuojamos ant auksinių paviršių, tad tyrimo įdomumas yra tai, kad mes pasirinkom metalo oksidinius paviršius. Auksiniai paviršiai yra plačiai ištirta tema, bet su jais atsiranda problemų visų pirma dėl kainos. Be to, naudojamas magnetroninis garinimas, kuris irgi padidina išlaidas. Tad mes parinkome žymiai pigesnius metalo oksidinius paviršius, kurie yra ir optiškai skaidrūs, todėl galima pritaikyti ir kitokių tyrimų metodų.
Kur tai pritaikoma?
Pačias membranas galima pritaikyti įvairių baltymų tyrimams. Visų pirma tų, kurie gali būti imobilizuoti į membranas, arba periferinių baltymų, kurie prikimba paviršiuje. Konkrečiai mes bandome tai pritaikyti poras formuojančių toksinų atpažinimui. Yra įvairios bakterijos, vabzdžių ar gyvačių nuodai, kurie išskiria tam tikrus baltymus – toksinus, kurie būtent ardo fosfolipidinę membraną, kuri supa ląstelę. Suardžius membraną, žūsta ląstelė ir taip atsiranda infekcija, arba net organizmas žūsta. Tai mes konkrečiai norime atlikti toksinų detekciją, t. y. suformuoti biologinį jutiklį, kuris būtų pritaikomas bakterinių infekcijų nustatymui.
Tema, atrodo, labiau iš medicinos, negu elektrochemijos srities...
Taip, tokie tyrimai daugiau biocheminiai. Tai plačiai tiriama Gyvybės mokslų centre, su kuriuo mes bendradarbiaujame. Tai mano šioks toks nukrypimas nuo chemijos, buvo iššūkis įsigilinti į šią sritį. Bet mes taikome pagrinde elektrocheminius tyrimų metodus, dėl to tai yra mūsų srities – fizikinės chemijos – pritaikymas.
Kiek apskritai moksliniame darbe svarbus tarpdiscipliniškumas?
Kuo toliau tyrimai plečiasi, tuo labiau norisi kelis dalykus sujungti į vieną. Tuomet atsiranda poreikis, kad skirtingos institucijos arba skirtingi fakultetai kad ir pačiame universitete bendradarbiautų. Pavyzdžiui, elektrocheminių tyrimų poreikis auga, tačiau vis dažniau šie tyrimai atliekami biologinėse sistemose, kur stebima, kaip reaguoja skirtingos biologinės medžiagos (arba dar kitaip vadinama bioelektrochemija). Taip vadinamos, „tikrosios“ elektrochemijos tyrimai (kur tiriami elektronusodinimai, korozija, etc.) išlieka svarbūs, bet, palyginus su bioelektrochemijos tyrimų kiekiu, gali pasirodyti, kad tradicinė elektrochemija tampa mažiau aktuali. Nors visi įprasti elektrocheminiai tyrimai yra naudingi ir reikalingi siekiant tobulinti katalizines sistemas ar kuro elementus, bet, mano nuomone, ateityje bioelektrochemijos tyrimai plėsis labiausiai, kas skatins tolimesnį bendradarbiavimą tarp disciplinų.
Ar fosfolipidinių membranų formavimo tyrimai universitete bus plėtojami toliau?
Mes juos vystome toliau. Ruošiame apie tai projektą, kurio metu lipidinėse membranose imobilizuosime kitus baltymus – fermentus. Projekto tikslas - suformuoti kuro elementą, kuris pasižymėtų aukštu biologiniu suderinamumu ir generuotų elektros srovę.
Kaip pavyksta pagrįsti tokią temą ir tyrimų poreikį?
Vienas pritaikymų kalbant apie ateities perspektyvas ir yra kuro elementas. Sukūrus tokį kuro elementą jį būtų galima pritaikyti, pavyzdžiui, širdies stimuliatoriams. Jie yra organizme, o į organizmą dėti elementus, baterijas yra nerekomenduojama, nes jie paprastai yra sudaryti iš gyviems organizmams kenksmingų medžiagų. Jei pavyktų sukurti visiškai biologiškai suderinamą kuro elementą, jis organizmui sukeltų mažiau nepageidaujamų reakcijų implantuojant tokius svetimkūnius kaip širdies stimuliatorius.
Ar stodama į universitetą tikėjaisi tapti mokslininke?
Nežinau, ar galiu atsakyti, ar iš karto stodama norėjau dirbti mokslinį darbą. Bet įstojus į bakalaurą galvojau, kad jį pabaigsiu ir bus ramu. Paskui pagalvojau, kad pabaigsiu magistrantūrą ir bus ramu. O paskui įstojau į doktorantūrą ir taip ir pasilikau. Iš tiesų, man čia visai smagu – tai toks darbas, kuriame visada gali mokytis ir ieškoti naujų žinių. Tas man visai patinka, tad nelabai norisi tiesiog atsisėsti vienoj vietoj ir daryti tą patį numatytais ABC žingsniais, tai greitai atsibostų.
Taip pat vedi seminarus ir laboratorinius darbus. Kaip sekasi dirbti su studentais?
Kol kas sekasi gerai, toks darbas patinka. Ateina įvairių studentų, bet tikrai yra daug žingeidžių, kurie nori kažko išmokti ir domisi. Negaliu visiškai skųstis, kad studentai nesimoko. Tikrai ateina tokių, kurie žino ir mokosi, kuriems viskas aišku ir uždavinius skuba spręsti vos pasakius sąlygą. Man patinka studentams vesti seminarus, nes jie į universitetą ateina jau kaip susiformavusios asmenybės, šiek tiek matę gyvenimo ir žinantys, kur atėjo. Jiems gali perteikti informaciją ir tie, kas nori, ją priima, kam nereikia – gali nepriimti.