2011–2020 m. vidutinė temperatūra Žemėje buvo 1,09 °C aukštesnė nei 1850–1900 m. vidurkis. Tikėtina, kad pastarasis dešimtmetis buvo šilčiausias per 125 tūkst. metų – visą homo sapiens gyvavimo istoriją. Pasaulio valstybėms dar tik tariantis dėl klimato kaitos stabdymo priemonių, ši jau yra įgavusi pagreitį, o jos padariniai reiškiasi nuo gamtinių katastrofų iki socialinių neramumų. Kokia kryptimi iš tiesų juda klimato kaita ir kaip pasikeis Žemės planeta, „Open Readings“ konferencijos renginyje „Café Scientifique“ pasakojo Vilniaus universiteto (VU) Chemijos ir geomokslų fakulteto klimatologas profesorius Egidijus Rimkus.
Skeptikams – mokslu pagrįsti atsakymai
Jau XIX a. prancūzų mokslininkas Jeanas Baptiste’as Fourier pagal atstumą tarp Žemės ir Saulės nustatė, kad Žemė yra šiltesnė, negu turi būti, ir padarė prielaidą, kad atmosfera neleidžia Žemei atvėsti. Būtent tai, kad atmosfera sugeria dalį Žemės paviršiaus energijos, yra natūralus šiltnamio efektas, dėl kurio galime gyventi šioje planetoje.
Tai, kad dabartinė klimato kaita yra natūralus reiškinys, dažnai pabrėžia visuotinio atšilimo skeptikai. „Greičiausiai toje vietoje, kurioje dabar sėdite, prieš 20 tūkst. metų buvo ledynas. Bet tai yra natūralūs ciklai. Bėda, kad prie to prisideda dar vienas svarbus veiksnys, kurio mes kartais neįvertinam – būtent žmogaus veikla“, – sako prof. E. Rimkus. Žmogaus ūkinė veikla labiausiai pasireiškia keičiant anglies ciklą, kuris lemia, kokia nusistovi klimatinė pusiausvyra. „Kasmet mes išmetame 9 gigatonas grynos anglies. Iš dalies papildomai apie 3 Gt sugeriamos augalų per fotosintezę, dar 2 Gt sugeria vandenynas, o 4 Gt, liekančios atmosferoje, yra didžiausia grėsmė. Perteklinio anglies kiekio Žemė kuo toliau, tuo labiau nebesugeba absorbuoti.“
Kitas dažnas prieštaraujančiųjų argumentas – Saulės aktyvumas. Skeptikų teigimu, Žemė šiltėja būtent dėl jo. „Iš tikrųjų Saulės aktyvumas, Saulės energijos prietakos svyravimai klimato modeliuose visada įvertinami, jis nėra pamirštas. Paskutinėje IPCC ataskaitoje tarp gamtinių veiksnių įtrauktas Saulės aktyvumo poveikis yra lygus nuliui“, – aiškina prof. E. Rimkus.
Vis dėlto prognozuojant klimato pokyčius problema yra didelis prognozių neapibrėžtumas – galimas pokyčių spektras labai įvairus: nuo 1,5 iki beveik 5 laipsnių. Prof. E. Rimkaus teigimu, šios problemos dažniausiai susijusios ne su klimato modeliavimu, o su neaiškiomis ateities perspektyvomis: „Socioekonominiai scenarijai kuriami pagal tam tikras galimybes, kaip vystysis žmonija, koks bus žmonių skaičius pasaulyje, koks bus BVP, kokio lygio bus globalizacija, kokias diegsime aplinkosaugines priemones ir pan. Vis dėlto pačios optimistiškiausios prognozės – sustabdyti klimato kaitą ties 1,5 laipsnio riba – yra ne kas kita, kaip noras parodyti, kas būtų, jeigu mes visi susiimtumėm ir viską pasaulyje pakeistumėm. Bet ši riba bus pasiekta jau tarp 2027 ir 2035 m. ir čia mes nieko per daug nepakeisim.“
Teigiantiems, kad 3–4 laipsnių atšilimas nėra daug, profesorius primena ledynmetį. „Įsivaizduokite, kad prieš 24 tūkst. metų paskutinio apledėjimo metu, įvairiais skaičiavimais, buvo 6–9 °C globali temperatūra. Nuo paskutinio apledėjimo, kai planeta buvo absoliučiai kitokia, iki XIX a. pabaigos, kai pradėjom smarkiai veikti klimatą, temperatūra pakilo apie 6–7 °C. Tai vyko 20 tūkst. metų. Mes per pastaruosius 100 metų pridėjom 1 laipsnį ir yra nemaža tikimybė, kad jei nieko nekeisim, iki amžiaus pabaigos pridėsim dar 3,3 laipsnio. Faktiškai turėsim 4,5, o gal, blogiausiu atveju, 5 laipsnius. Tai yra absoliučiai kitokia planeta. Visiškai kitos biomos, gyvenamos, negyvenamos teritorijos“, – sako prof. E. Rimkus.
Kompleksiniai sprendimai būtini jau dabar
Jau 1992 m. JTO priėmė bendrąją klimato kaitos konvenciją, įsigaliojusią 1994 m. 1997 m. buvo priimtas Kioto protokolas, skirtas kovoti su klimato atšilimu. Paryžiaus susitarimą dėl klimato kaitos 2015 m. pasirašė visas pasaulis, išskyrus Grenlandiją ir Vatikaną. Tačiau prof. E. Rimkus tokį susitarimą vertina skeptiškai ir įvardija jį kaip neveiksmingą.
Komentuodamas neseniai Glazge vykusį COP26 prof. E. Rimkus sako, kad čia buvo priimti riboti sprendimai. „Mano manymu, gražiausias sprendimas, tik klausimas, kiek jis bus įgyvendintas, priimtas 100 šalių, kurių metano emisija sudaro 70 proc. viso pasaulio metano emisijų. Jas iki 2030 m. planuojama sumažinti 30 proc. Metanas – vienos tų dujų, su kuriomis lengviausia kovoti. Dar buvo nuspręsta iki 2030 m. nustoti mažinti miškų plotus. Aš tai vertinčiau, kad iki 2030 m. jūs galite kirsti, o toliau – kaip Dievas duos“, – skeptiško požiūrio neslepia klimatologas.
„Trečias nutarimas – dėl anglies. Iš pradžių buvo kalbama apie laipsnišką energijos gamybos iš anglies sumažinimą iki 2030 m. Bet paskutinėmis valandomis Indija, remiama Kinijos ir JAV, ėmė spyriotis“, – sako prof. E. Rimkus. Anot jo, taip pat svarbu, kaip visuomenė priims priemones, jeigu jų apskritai bus imtasi.
Profesoriaus nuomone, pasauliui nepavyksta imtis vieningų veiksmų todėl, kad valstybių poreikiai yra skirtingi – Vakarams perkėlus savo prekių gamybą į Aziją, jos šalims tai tampa svarbiu pragyvenimo šaltiniu: „Reikėtų žiūrėti į visas pasaulio dalis globaliai: jeigu turite „Samsung“ telefoną, tai 30 % tikimybė, kad jis pagamintas Vietname, ir tik 1 % tikimybė, kad Pietų Korėjoje. „Samsung“ kompanija suinteresuota ten didinti pajėgumus. Kol Europa svarsto pereiti prie 4 dienų darbo savaitės, žmonės Vietname dirba po 70 valandų. Tad prisiminkite, kad jūsų telefonas yra pagamintas absoliučiai vergiškomis sąlygomis tam, kad galėtumėt mėgautis nebrangiu produktu. O iš anglies išgaunamos energijos kiekis Vietname per artimiausią dešimtmetį, planuojama, padvigubės.“
Kitas pavyzdys – Afrika. Kongo Respublikoje beveik pusę BVP sudaro pajamos iš naftos. Šalis tiekia naftą tokioms Europoje įsikūrusioms kompanijoms kaip „Chevron“, „Lukoil“, „Perenco“. „Jei kokiu nors susitarimu būtų nuspręsta, kad naftos Europa nebenaudos, ir tos kompanijos iš šalies išeitų, ji liktų visiškai „ant ledo“. Šalyje su tokia BVP iš naftos dalimi jos gavybos nutraukimas reikštų valstybės sustojimą, absoliutų žlugimą, vedantį į karą ir naujus pabėgėlių srautus. Tad, kai ruošiamės imtis priemonių, reikia apsvarstyti, kas mūsų laukia jas įvedus“, – teigia klimatologas.
Lietuvai – apsisprendimo metas
Lietuvoje pasigirsta nuomonių, kad mūsų indėlis į klimato atšilimą yra labai mažas ir priemonėmis su juo kovoti turi rūpintis tokios šalys kaip JAV arba Kinija. Vis dėlto, prof. E. Rimkaus teigimu, Lietuvoje emisijos yra pakankamai didelės – CO2 į orą lietuviai išmeta daugiau negu vidutinis pasaulio gyventojas.
„Svarbu apsispręsti – ar jeigu šiukšlina kiti, turim šiukšlinti ir mes? Pasaulis keičiasi, apie tai bus nuolat kalbama. Tad klausimas, kurioje vietoje esi – pirmame traukinio vagone ir iš to uždirbi, ar velkiesi iš paskos, prašydamas pinigų“, – apie įsitraukimo svarbą kalba klimatologas.
Mokslininkas įvardija ir tris naudas, kurias Lietuvai gali atnešti klimato pokyčiai: mažėjančios sąnaudos šildymui (bet didėjančios kondicionavimui), ilgėjantis rekreacinis vasaros laikotarpis, žemės derlingumo didėjimas (iki tam tikros ribos). Tačiau, prof. E. Rimkaus manymu, šias naudas nusveriančios grėsmės daug pavojingesnės. Tai – gamtinės aplinkos degradacija, poveikis žmonių sveikatai ir grėsmė nacionaliniam saugumui.
„Nacionalinio saugumo klausimas ir yra pagrindinis Lietuvai. Dėl klimato kaitos prie jau esamų socialinių įtampų prisideda tokios problemos kaip, pavyzdžiui, maisto kainų kilimas dėl sausrų sukelto nederliaus. Jei klimato kaita išprovokuos didelius socialinius neramumus Arabijoje, Šiaurės Afrikoje, subsacharinėje Afrikoje ir kt., problemos paveiks mus tiesiogiai. Galime sulaukti milžiniškų pabėgėlių srautų. JTO prognozuoja, kad pasaulyje iki 2050 m. bus 10 mlrd. gyventojų. Europoje jų skaičius liks gana stabilus, o Afrikoje prognozuojamas padidėjimas keturis kartus. Lietuvoje gyventojų skaičius mažėja, nuo 1990 m. oficialiai prarasta apie 900 tūkst. žmonių. Todėl man kyla nuoširdus klausimas: ar tikrai tvora pasienyje mus apsaugos nuo išorinių pavojų?“ – svarsto prof. E. Rimkus.
Anot profesoriaus, kol kas pasauliui sunkiai sekasi kovoti su klimato kaita, nes esame priklausomi nuo fosilinio kuro. Tačiau per pastaruosius 10 metų atsinaujinančios energetikos gamybos kaina sumažėjo 8–9 kartus. „Mes turime sukurti sistemą, ne tik apsistatyti žaisliukais, baterijomis. Sistema yra stipri tiek, kiek ji stipri kritiniu momentu, kad jam ištikus nereikėtų prašyti energijos šaltinių iš kitur. Europa turėtų investuoti į technologijas ir inovacijas. Galbūt ištobulinsime kai kurias energetikos sritis, išmoksime pašalinti CO2 iš atmosferos“, – mano klimatologas.
Be to, prof. E. Rimkus ragina neužmiršti ir asmeninių veiksmų, kuriuos vadina klimato higiena: „Nesiūlau atsisakyti visų gyvenimo malonumų. Bet, pavyzdžiui, būna dienų, kai galime rinktis, ar važiuoti viešuoju transportu, ar automobiliu. Jeigu kartais galite pasirinkti vegetarišką patiekalą vietoje mėsos, pasirinkite vegetarišką, ir tai bus jau šiokia tokia nauda.“
Visą prof. E. Rimkaus paskaitą galite žiūrėti „Open Readings“ YouTube kanale