Vilniaus universiteto Chemijos ir geomokslų fakulteto Chemijos instituto direktorius profesorius habil. dr. Aivaras Kareiva nuo pat studijų baigimo taip ir liko dirbti universitete, o dabar dar ir vadovauja jo chemikams. Neseniai už iniciatyvią veiklą plėtojant chemijos mokslą Lietuvoje jis gavo ir Lietuvos mokslų akademijos atminimo medalį. Naujų mokslo metų proga prof. A. Kareiva dalinasi savo kaip dėstytojo bei mokslininko patirtimi ir su fakulteto bendruomene.
Nuo pat studijų metų taip ir likote universitete. Kas jus skatina čia tiek laiko dirbti?
Mane universitete laiko turbūt tas, kad jau nieko kito nebemoku dirbti (juokiasi). Jei turėčiau kitokią specialybę, gal čia ir nedirbčiau. O šiaip visada svajojau būti mokytoju, todėl įstojau į chemiją – norėjau būti chemijos mokytoju. Taip ir išėjau mokytoju, bet ne iki galo, nes daug laiko atima mokslas. Tad pasidaro toks tarpinis variantas tarp mokslo, edukologijos ir pedagogikos. Nors... 35 mokslų daktarai, kuriems vadovavau, manau, fakultete tikrai yra rekordas. Esu gavęs ir mokslo premijų, pilnu etatu dirbu profesoriumi, skaitau paskaitas. Bet niekad nebuvau išrinktas geriausiu dėstytoju, nors esu gavęs gal 5 rektoriaus teikiamas mokslo premijas. Vadinasi, reikia pripažinti, kad yra geresnių dėstytojų ir yra kur tobulėti. Studentų atsiliepimai niekada nebuvo blogi, kritiški, bet ir kažko labai blizgančio nebuvo. Dabar dėstau BUS dalykus „Cheminių elementų pasaulis“ ir „Žmogaus būties ir buities chemija“ – ten atsiliepimai geresni. Ten bandai populiariai papasakoti apie žmogaus prigimtį, iš studentų nereikalauji cheminių reakcijų, formulių, lygčių, tada ir atsiliepimai geresni (juokiasi).
Nemažai vyresnių mokytojų sako, kad anksčiau mokiniai būdavo geresni, raštingesni. Ar per daugelį metų pastebėjote, kad būtų skirtumas tarp jūsų studentų anksčiau ir dabar?
Manau, kad jie nesiskiria niekuo. Mūsų laikais irgi buvo tokių, kurie daugiau mokėsi, buvo kažkiek sąžiningesni. Ne sąžiningesni kaip žmonės, o mokymosi atžvilgiu – dėmesingesni, kruopštesni, atsakingesni. Ir dabar tokių yra. Turėjau grupiokų, kurie per naktis iš pinigų pražaisdavo kortomis, 2-3 naktis iš eilės nemiegodavo, o tada atėjus sesijai gerdavo stimuliuojančius vaistus, kad galėtų be miego kažką perskaityti. Bet jie sąžiningi, geri žmonės, baigė studijas. Tokių ir dabar yra, ir buvo tada. 15 metų dėsčiau chemiją medicinos fakulteto studentams. Ten susirenka toks jaunimas, tokio žingeidumo, kad paskaitą turėdavau baigti anksčiau, nes jie dar po to 15-20 minučių manęs nepaleisdavo, klausinėdavo visų smulkmenų, aš jiems prie lentos viską aiškindavau. Tai kokio geresnio reikia jaunimo? Ir puikūs žmonės, ir puikūs gydytojai. Gal ir aš norėčiau pasakyti, kad mes buvom geresni, bet negaliu meluoti.
Esate Teodoro Grotuso fondo įkūrėjas ir valdybos pirmininkas. Papasakokite apie šią veiklą plačiau.
Pagrindinė fondo funkcija – kasmet paskirti Teodoro Grotuso stipendiją geriausiam Lietuvos doktorantui chemikui. Esame susitarę, kad ją skiriame ne tik mūsų fakulteto, bet ir FTMC, ir KTU doktorantams. Ir taip pamečiui iš skirtingų institucijų išrenkame po vieną, įteikiame diplomą ir stipendiją. Taip pat išleidome knygą apie Teodorą Grotusą. Neseniai išleidome medalį, kurį sukūrė Petras Repšys ir kurį įteikiame geriausiems mokslininkams, garbingiems svečiams. O dabar kaip tik surinkome lėšas Teodoro Grotuso paminklui. Spalio mėnesį jis jau turėtų būti atidengtas Pakruojo rajone, Žeimelio miestelyje, kur netoliese T. Grotusas ir gyveno. Rėmėjams iš Pakruojo rajono taip pat įteiksime medalius. Lietuvos mokslų akademijos prezidentas Jūras Banys kažkada atsistojęs per LMA sesiją sakė: „įsivaizduojat, bus pirmasis Lietuvoje paminklas mokslininkui!“ Pats irgi laukiu to paminklo. Skulptorius jį sukūrė jau prieš 30 metų.
Ar turite kokį nors palinkėjimą pradedantiems chemikams pirmakursiams?
Aš norėčiau, kad chemikai pirmakursiai nebijotų mūsų, dėstytojų. Kartais atvažiuoja jaunimas iš rajonų ir kuklinasi. Gal yra susidariusi kažkokia opinija, kad universitete visi nori juos sukirsti, kad jie kuo mažiau išlaikytų egzaminų, kad dėstytojai yra baisūs. O iš tikrųjų mūsų Chemijos instituto dėstytojai yra labai nuoširdūs. Aš tiesiog kviesčiau kiekvieną studentą eiti prie kiekvieno dėstytojo, kaip tie medikai studentai prie manęs, ir klausti, klausti, klausti. Nebūtinai apie chemiją – galima ir apie gyvenimą. Ir nei vienas dėstytojas neatstums, visi atsakys, jei ne tuo metu, tada kitą dieną. Galbūt to atsakymo dar paieškos, bet būtinai atsakys. Visi, ir jauni, ir vyresni dėstytojai, nėra tokie, kurie tik nori sukirsti. Jeigu tik kažkas neaišku, kiekvienas studentas turi drąsiai visur eiti ir klausti. Visi esam vienodi žmonės ir neturi būti jokių hierarchijų. Viskas turi būti labai paprasta, pozityvu ir draugiška.