SARS-CoV-2 baltymų ir antikūnų sąveikas tirianti Ieva Plikusienė – jau trečios kartos mokslininkė savo šeimoje, todėl atrodo, kad karjeros kelias jai jau buvo nulemtas. „Mokslas visada buvo šalia, nuo vaikystės turėjau galimybę suprasti ir pamatyti, kaip jis veikia“, – sako ji. Kaip pasakoja tyrėja, jos senelis, kilęs iš daugiavaikės valstiečių šeimos, buvo pirmo lietuviško penkių tomų algebros vadovėlio autorius. Taigi, jau ir šeimoje buvo į ką lygiuotis.
Tačiau pati I. Plikusienė – viena iš tų mokslininkių, kurių darbai itin reikšmingai prisidėjo kuriant priemones kovai su COVID-19 pandemija. Jos kuriami optiniai biologiniai jutikliai padeda charakterizuoti baltymus, naudojamus greituosiuose koronaviruso nustatymo testuose, jie taip pat gali būti pasitelkti antikūnams, susidariusiems žmogaus organizme po vakcinacijos, tirti ir kuriant vaistus antikūnų pagrindu nuo šios klastingos ligos.
Už šį mokslinį indėlį I. Plikusienė visai neseniai pelnė prestižinį „L'ORÉAL Baltic“ steigiamą apdovanojimą „Moterims moksle“. Šis apdovanojimas teikiamas bendradarbiaujant su nacionaline UNESCO komisija ir Lietuvos mokslų akademija. Portalui LRT.lt mokslininkė plačiau papasakojo apie savo atliekamus tyrimus, pasidalijo savo įžvalgomis apie tai, ko reikia, kad žmonės imtų labiau pasitikėti mokslu.
– Kiek žinau, Jūs specializuojatės optinių biologinių jutiklių, kurie labai pagelbėjo kovojant su COVID-19 pandemija, srityje. Kaip tie jutikliai buvo pritaikyti?
– Optinių biologinių jutiklių srityje specializuojuosi nuo savo mokslinio kelio pradžios. Pirmasis mano darbas kartu su bendraautoriais šia tema buvo parengtas dar studijuojant doktorantūroje. Per daugiau nei 10 metų padariau didelį įdirbį optinių biologinių jutiklių, skirtų baltymų sąveikoms tirti, srityje. Ši tematika aktyviai vystoma Lietuvoje dviejose mokslinėse institucijose, kuriose aš dirbu: VU Chemijos ir geomokslų fakultete (VU CHGF) ir Fizinių ir technologijos mokslų centre (FTMC).
Sukurti jutiklius, kuriais galėtume greitai gauti atsakymą, kad nereikėtų papildomų medžiagų signalui stiprinti ir būtų galima atlikti daugkartinius matavimus, yra didelis šiuolaikinio mokslo iššūkis. Kuriant tokius jutiklius, labai galingas įrankis gali būti šviesa. Ją naudojant galima nustatyti, kaip jungiasi dvi molekulės – antigenas ir antikūnas.
Būtent mūsų grupėje yra vystomas ypatingo optinio metodo – spektrinės elipsometrijos – taikymas kuriant ir tobulinant optinius imuninius jutiklius. Šie jutikliai buvo pritaikyti sąveikai tarp SARS-CoV-2 viruso antigeno ir antikūno molekulių tirti. Nuo pandemijos pradžios mūsų grupėje buvo iškeltas tikslas pritaikyti savo žinias ir įdirbį šioje srityje ir sukurti optinius biologinius jutiklius, skirtus SARS-CoV-2 viruso, sukėlusio COVID-19 pandemiją, ir antikūnų sąveikoms tirti. Šį tikslą sau kėlėme tam, kad kartu su viso pasaulio mokslininkais kuo daugiau sužinotume apie šį naują virusą ir kaip jis gali būti neutralizuotas.
Tam, kad sukurtume tokius jutiklius, reikia paruošti paviršių, nes visi tyrimai atliekami šviesą nukreipiant į ploną paviršiaus ribą tarp metalo ir skysčio. Esant tam tikroms, ypatingoms sąlygoms, kurios sukuriamos naudojant visiško vidaus atspindžio reiškinį, šviesa įgalina realiu laiku, nežymint ir kitaip nepakeičiant molekulių, nustatyti, kaip jungiasi antigenas ir antikūnas.
Tokia informacija labai naudinga kuriant greituosius testus, skirtus antigenams arba antikūnams nustatyti. Taip pat tiriant, kaip antikūnai, susidarę žmogaus organizme po vakcinacijos ar COVID-19 ligos, neutralizuoja virusą. Vienas iš būdų, kaip yra gydoma COVID-19 liga, tai vaistiniai preparatai antikūnų pagrindu, vadinamieji antikūnų kokteiliai. Kuriant tokius vaistus svarbu žinoti, kurie antikūnai geriausiai geba neutralizuoti virusą. Tokie jutikliai taip pat gali pasitarnauti atrenkant antikūnus, pasižyminčius geriausiomis savybėmis kuriant tokio tipo vaistus.
Mūsų grupės atliekami moksliniai tyrimai yra svarbūs ir biotechnologinių įmonių atstovams, nes charakterizuojame jų sukurtus produktus.
– Žinome, kad mokslininkai, dirbę su koronavirusu ir vakcinomis nuo jo, plušo be poilsio ir darbo valandų. Kaip atrodė pastarieji Jūsų darbo metai ir įprasta diena?
– Pastarieji metai buvo tikrai labai intensyvus, bet kartu ir labai įdomus, kupinas naujų iššūkių periodas. Kaip jau minėjau, visą savo patirtį teko pritaikyti COVID-19 pandemiją sukėlusio viruso antigeno ir specifinio jo antikūno tyrimams. Todėl, kai tik atsirado galimybė dirbti su SARS-CoV-2 baltymais, tyrimus pradėjome iškart, kitą dieną po jų gavimo.
Mūsų atliekami eksperimentai kartais užtrunka ir 12 valandų be pertraukų, todėl per šį laiką laboratorijose praleidome tikrai daug laiko. Be to, kitą dalį laiko teko skirti publikacijoms rengti spaudai. Dar nemažą laiko dalį reikėjo skirti darbui universitete, nes VU Chemijos ir geomokslų fakultete dirbu docente, dėstau fizikinę chemiją. Labai džiaugiuosi, kad dirbu komandoje, kurioje visi nariai labai vieningi ir kartu siekia užsibrėžtų tikslų negailėdami laiko.
To rezultatas buvo mūsų pirma publikacija, skirta imuninio komplekso tarp SARS-CoV-2 antigeno ir specifinio antikūno susidarymo tyrimams, ji buvo publikuota aukšto lygio tarptautiniame moksliniame žurnale „Journal of Colloid and Interface Science“. Ji buvo parengta ir publikuota per maždaug 3 mėnesius. Moksliniais terminais tai labai trumpas laikas, bet, kaip minėjau, darbas buvo labai intensyvus. Tačiau tuo neapsiribojame ir aktyviai tyrimus tęsiame toliau net ir per vasaros atostogas. Rengiame ne vieną naują publikaciją šia tema.
– Kaip apskritai vertinate mokslo indėlį į pandemijos valdymą? Kas Jus, kaip mokslininkę, džiugina, o ko galbūt pritrūko?
– Ši pandemija dar labiau išryškino, koks žmonijai svarbus yra mokslas ir mokslininkų darbas. Daugybė pasaulio mokslininkų susitelkė bendram tikslui – kuo greičiau sukurti įrankius, padėsiančius suvaldyti pandemiją. Nepaprastai greitai buvo pritaikytos testavimų ir vakcinų kūrimo technologijos. Aš manau, kad tai yra nuostabus pasiekimas visai žmonijai. Mokslininkai dirbo ir dirba negailėdami nei laiko, nei jėgų, kad ši pandemija būtų kuo greičiau suvaldyta ir žmonės galėtų grįžti prie įprasto gyvenimo būdami sveiki.
– Per šią pandemiją atsiskleidė tai, kad žmonės išties nelabai pasitiki mokslu, tai rodo vien tai, kad didelė dalis skiepytis nuo COVID-19 nenori ar dėl to dvejoja. Kaip manote, kodėl taip yra ir ką reikėtų pakeisti?
– Kaip rodo apklausos, žmonės labai gerbia mokslą ir juo pasitiki, stengiasi panaudoti mokslo pažangą. Net ta visuomenės dalis, kuri kartais gali neigti tam tikrus mokslo pasiekimus, savo argumentams dažniausiai naudoja tam tikrą mokslinę informaciją. Deja, ji neretai būna tendencingai iškreipiama praskiedžiant ją įvairiomis, kartais labai patraukliomis sąmokslo teorijomis. Ieškant informacijos internete be specialių žinių dažnai nelengva atsirinkti patikimus šaltinius, tai yra didžiausia problema. Ir nors apmaudu, kad kai kurie žmonės neigia mokslo naudą ir pažangą rašydami įvairius komentarus savo išmaniaisiais telefonais, kurie buvo sukurti būtent dėl mokslo pažangos, iš dalies jie priverčia specialistus, kartu ir mokslininkus, paprasčiau, aiškiau ir plačiau paaiškinti visuomenei mokslo pasiekimus ir naudą.
Tenka girdėti, kad žmonės nenori skiepytis, nes vakcinos sukurtos „pagal naują technologiją“, kad kas nors tikslingai nori sugriauti jų imunitetą, todėl svarbu pažymėti, kad vakcinos buvo pritaikytos per labai trumpą laiką tik todėl, kad iki tol mokslininkai skyrė dešimtmečius šioms technologijoms kurti ir vystyti. Vakcinų paskirtis yra ne griauti, o kurti imunitetą. Pačios technologijos nebuvo sukurtos nei per pusę metų, nei per metus. Tik dėl ilgo ir kruopštaus mokslininkų darbo dar iki pandemijos jos buvo pritaikytos dabartinei situacijai. Tokių žmonių mąstymą pakeisti, deja, labai sunku, tačiau juos reikia šviesti.
Neseniai per LRT teko matyti interviu su aktore Elžbieta Latėnaite, ji pasakojo apie savo patirtį ir kaip keitėsi jos nuomonė dėl skiepų. Džiugu, kad vis dėlto teisinga informacija pasiekė ją, ir aš manau, kad, tikslingai šviečiant žmones, dalis jų pakeistų savo nuomonę į teisingą. Manau, kad Elžbieta yra geras pavyzdys daugeliui kitų, abejojančių skiepų nauda.
– Jeigu galėtumėte perprogramuoti žmonių smegenis, kokį dalyką jose norėtumėte pakeisti?
– Toks poveikis žmonių smegenims galėtų būti naudojamas nebent gydymo tikslais, kitais atvejais tai – labai pavojinga. Žmogaus smegenų „užprogramavimas“ vyksta visą laiką įgyjant patirties ir žinių, todėl manau, kad dabar einama teisingu keliu, kuriant įtaisus, kurie padėtų žmonėms labai greitai atlikti milžiniškų informacijos kiekių apdorojimą ir teisingai šią informaciją įvertinti. Mokėdami naudoti tokius įrankius, žmonės galėtų atskirti tikrus, reikalingus faktus nuo pramanų.
– Jeigu būtų įmanoma padaryti absoliučiai bet ką, kokį mokslo sprendimą pasiūlytumėte pasauliui, kad jis išspręstų vieną konkrečią problemą?
– Norėčiau, kad būtų galimybė išgydyti sunkias ligas vaikui dar negimus, kad visi vaikai galėtų gimti sveiki ir džiaugtis vaikyste.
– Šiemet buvote apdovanota prestižiniu „Moterims moksle“ apdovanojimu. Ką jis Jums reiškia?
– Šis apdovanojimas man labai svarbus, nes dar kartą patvirtino, kad pasirinkau teisingą kelią ir kad mano tyrimų rezultatai gali būti naudingi ir svarbūs. Taip pat tai didelis įvertinimas ne tik man, bet ir visam mokslinio darbo kolektyvui, kuriame aš dirbu. Gabumai ir talentai be nuoseklaus ir kantraus darbo gali tapti tik neišnaudotomis galimybėmis. Jau ne vienus metus dirbu su puikiais pavyzdžiais – prof. Almira Ramanavičiene ir prof. Arūnu Ramanavičiumi, jie suteikė man galimybę panaudoti savo gabumus ir žinias vystant optinių biologinių jutiklių sritį Lietuvoje ir to rezultatas yra šis apdovanojimas.
„Moterims moksle“ apdovanojimu, teikiamu kartu su nacionaline UNESCO komisija ir Lietuvos mokslų akademija, siekiama pastebėti ir įvertinti jaunas mokslininkes, svariai prisidedančias prie mokslo pažangos. Nors Lietuvoje situacija džiuginanti – moterų tyrėjų ir inžinierių yra daugiau nei vyrų, bet pasaulyje tendencijos kitokios. Pasaulyje moterų tyrėjų yra tik apie 30 proc., o vadovaujamas grupių tyrėjų ar akademines pozicijas užima tik 17 proc. moterų.
– Ką asmeniškai laikytumėte pačiu didžiausiu savo moksliniu pasiekimu?
– Aš apskritai labai džiaugiuosi, kad tapau mokslininke. Laikau šią profesiją labai garbinga ir atsakinga. Man džiugu, kad nors ne kartą teko stažuotis prestižiniuose mokslo centruose, didžiausią patirtį aš sukaupiau mokydamasi ir dirbdama Lietuvoje. Laikau pasiekimu tai, kad savo žiniomis ir patirtimi galiu prisidėti prie Lietuvos mokslo pažangos ir vystymo.
– Kas Jus paskatino tapti mokslininke? Ar jau mokyklos suole turėjote savo karjeros planą?
– Tapti mokslininke, matyt, paskatino tai, kad mano šeimoje buvo daug mokslininkų. Joje esu jau trečios kartos mokslininkė, mano senelis Zigmas Balevičius, kilęs iš daugiavaikės valstiečių šeimos, buvo pirmo lietuviško penkių tomų algebros vadovėlio autorius, o kaip mokslininkas dirbo civilinės teisės ir gamtosaugos srityse. Tėvas Saulius ir dėdė Mindaugas Balevičiai – fizikai, Lietuvoje nemažai nuveikę puslaidininkių, superlaidininkų, magnetikų ir kvantinės chemijos mokslų srityse. Vyresnis brolis Zigmas Balevičius, taip pavadintas senelio atminčiai, irgi fizikas, mama – anglų kalbos dėstytoja, todėl mokslas visada buvo šalia, nuo vaikystės turėjau galimybę suprasti ir pamatyti, kaip jis veikia.
Nuo mokyklos norėjau studijuoti fiziką, įstojau studijuoti šią specialybę ir man labai patiko. Mokslai man sekėsi labai gerai, nes tai buvo sritis, kuri mane domino. Taigi, įgijau fizikos bakalauro ir magistro laipsnio diplomus. Studijuojant magistrantūroje atsirado galimybė atlikti studentų vasaros praktiką Vilniaus universiteto (VU) Chemijos fakultete. Čia man labai patiko, nes galėjau panaudoti savo įgytas fizikos žinias ir įgauti naujų chemijos srities žinių, todėl pasirinkau mokslų daktaro laipsnio siekti Vilniaus universitete, fizikinės chemijos srityje. Čia dirbu jau virš 10 metų, esu VU Chemijos ir geomokslų fakulteto docentė, taip pat dirbu Fizinių ir technologijos mokslų centre vyresniąja mokslo darbuotoja.
Šiuo metu Nanotechnologijų ir medžiagotyros centre „Nanotechnas“ atlieku podoktorantūros stažuotę. Mano stažuotės vadovė – profesorė A. Ramanavičienė. Labai džiaugiuosi galimybe dirbti kartu su mokslininke, kuri yra sukaupusi didelę patirtį kurdama ir tobulindama biologinius jutiklius.
Prof. A. Ramanavičienė yra paskelbusi daugiau nei 200 aukšto lygio mokslinių publikacijų tarptautinėje mokslinėje spaudoje, jos darbai plačiai žinomi mokslo visuomenei, taip pat ji yra vadovavusi ne vienam aukšto lygio moksliniam projektui, turi jaunųjų mokslininkų ugdymo patirties, todėl dirbti kartu su tokio aukšto lygio vadove man yra neįkainojama patirtis.
– Su kokiais didžiausiais sunkumais teko susidurti savo moksliniame kelyje?
– Negaliu pasakyti, kad savo kelyje patyriau didelių sunkumų. Priešingai, labai džiaugiuosi pasirinkusi šią profesiją. Aš nuosekliai to siekiau, todėl studijuoti fiziką man nebuvo sunku, nes visi dalykai universitete buvo įdomūs ir gerai sekėsi. Tačiau mokslininko darbas reikalauja daug laiko ir atsidavimo, o norimi rezultatai ne visada greitai pasiekiami. Kartais sunkumų iškyla, kai numatyti tyrimai pasisuka neplanuota linkme, dažniausiai kas nors nepavyksta taip, kaip buvo suplanuota. Bet čia slypi ir mokslo grožis, kartais neigiamas atsakymas atveria naują klausimą ir iškelia naujų atradimų galimybių. Jei gautas atsakymas nėra toks, kaip tikėtasi, galbūt verta pakeisti klausimą?
– Dar klausimas apie Jus – ką mėgstate veikti laisvalaikiu ir kas Jums yra geriausias poilsis?
– Didelę savo laisvo laiko dalį skiriu šeimai. Esu labai laiminga, nes kartu su vyru Algirdu auginame nuostabią dukrytę, šeima man yra labai didelė vertybė. Laisvalaikiu su šeima labai mėgstame važinėti dviračiais, taip pat mėgstame keliones, tačiau dėl pandemijos šį pomėgį teko atidėti.
LRT straipsnis ir nuotrauka