Vasario 11 d. – Tarptautinė moterų ir merginų moksle diena, kuri pasaulyje minima jau keliasdešimt metų. Šia proga norėtume palinkėti mūsų fakulteto mokslininkėms daug ištvermės, sveikatos, kad kiekviena fakultete praleista akimirka trykštu džiaugsmu ir laime, o svarbiausia, kad net ir į patį sunkiausią klausimą visada rastumėte sprendimą ir atsakymą!
Be abejonės mokslininkių fakultete turime labai daug, tačiau šiandien norime pasidalinti istorijomis tų moterų ir merginų, kurios sutiko pasidalinti savo kelionės į mokslą pasakojimais.
Dr. Alma Bočkuvienė – „niekada nesigailėjau pasirinkusi mokslininkės kelią“
Mokslininkė prisimena, kad chemija ją supo nuo mažumės – „mano šviesaus atmino mama buvo chemijos mokytoja, kuri mokėjo labai paprastai, nesudėtingai pateikti chemijos mokslą. Kol buvau maža daug laiko praleisdavau jos mokyklos laboratorijoje stebėdama mamos mokinius eksperimentuojant ir atliekant laboratorinius darbus. Aštuntoje klasėje prasidėjus chemijos pamokoms pati jau galėjau atlikti įvairius mažus eksperimentus, o 11-12 klasėje didesnius moksliniu darbus. Savo mokslinius rezultatus teko pristatyti jaunųjų mokslininkų konkursuose, kurie suteikė daug patirties ir žinių mano būsimame mokslininkės kelyje. Mano mama gyveno chemijos mokslu, mylėjo savo darbą ir mokinius, daug dirbo bei tobulėjo chemijos srityje ir tai lėmė mano pasirinkimą toliau eiti mokslininkės keliu“. Be abejonės, kiekvieno mokslininko kelyje būna daug sunkumų ir iššūkių, dr. Bočkuvienę didžiausi sunkumai ištiko doktorantūros metu, stengiantis išpildyti visus užsibrėžtus disertacijos tikslus – „ne visos sintezės ir tyrimai pavykdavo, tekdavo vienu metu dirbti trimis ar keturiomis kryptimis, kad suprasčiau vykstančius procesus ir atmesčiau netinkamus rezultatus. Bet nepaisant to visus sunkumus visada stengdavausi sutikti optimistiškai ir pozityviai. Sunkumai leido tobulėti ir išmokti nenuleisti rankų bei dirbti pozityviai ir kryptingai“.
„Visais gyvenimo etapais mane supo tinkami pavyzdžiai ir autoritetai. Tai pirmiausia mano šviesaus atminimo mama, kuri buvo pavyzdys kaip reikia mylėti savo darbą, tobulėti ir sunkiai dirbti dėl savo užsibrėžtų tikslų. Atliekant savo baigiamuosius bakalauro, magistro darbus bei disertaciją polimerų chemijos katedroje esantis kolektyvas buvo ir yra dabar tikri autoritetai kaip reikia mylėti mokslą, sunkiai dirbti ir neigiamuose dalykuose įžvelgti pozityvumą“ – mokslininkė pabrėžia, kad yra labai dėkinga savo mokytojams, kurie padėjo nenusukti nuo teisingo kelio ir bet kokiomis sąlygomis siekti savo tikslų ir svajonių.
Nuotraukoje: 1 eilėje iš kairės Dr. Juratė Jonikatė-Švėgždienė; dr. Lina Mikoliūnaitė; prof. dr. Inga Čikotienė; 2 eilėje iš kairės dokt. Julija Grigorjevaitė; dr. Alma Bočkuvienė; dr. Urtė Samukaitė-Bublienė
Dr. Eugenija Rudnickaitė – „geologijos studijos ir mokslininkės karjera – buvo mano slapta svajonė“
Mokslų daktarė pabrėžia, kad geologijos studijas pasirinko sąmoningai, kadangi apie tai svajojo nuo vaikystės, o po studijų privalomojo skirstymo į darbovietes metu ją „nusipirko“ (t.y. pasirinko vienas iš galimų darbdavių) Vilniaus universitetas bei paskyrė dirbti Geologijos ir mineralogijos katedroje. „Geologas, nepriklausomai nuo to, kur dirba -ar gamybinėje (verslo), ar valstybinėje, ar mokslo institucijoje – be naujausių šios srities mokslo pasiekimų žinių neišsiverčia. Tuo tarpu dirbdamas Vilniaus universitete jautiesi tarsi įpareigotas ieškoti naujų įvairiausių geologinių klausimų sprendimo būdų“. Be to, mokslininkė išskiria savo autoritetą, kuris paskatino ją sekti mokslo pėdomis, - docentą Petrą Vaitiekūną, nuo antro bakalauro studijų kurso vadovavusį tuo metu dar studentės Eugenijos moksliniam darbui: „gerb. docentas Petras Vaitiekūnas iki šiol man yra mokslininko, intelektualo ir tikro inteligento pavyzdys, padėjęs man pasiekti neįtikėtinų mokslinių pasiekimų“.
„Geologija yra ne specialybė, o gyvenimo būdas“ - visada pabrėžia mokslininkė – „tai neišsemiamos galimybės pasaulio, planetos Žemės gelmių, Visatos pažinimui. Pažinę, ištyrę ir supratę, kaip mūsų planeta vystėsi per pastaruosius 4,6 milijardus metų, turėsime tvirtus namus, pastatytus nuo pamatų (o ne nuo stogo), protingai elgdamiesi galėsime juose ilgai ir saugiai gyventi. Kiekvienas geologas ar savo krašto gelmėse suradęs naują fosilijų rūšį, ar išaiškinęs geologinėje praeityje vykusius procesus, ar supratęs požeminio vandens slūgsojimo sąlygas, ar įvertinęs gruntų savybes saugiam statiniui pastatyti, prisideda prie to visuotinio žinojimo. Tai yra nuostabu...todėl kito profesijos pasirinkimo negalėjo ir negali būti“.
Dr. Giedrė Godienė – „esu tyrinėtoja iš prigimties, todėl mokslas man visuomet buvo įdomus“
„Esu iš geografų šeimos, kur mokslas, Lietuvai ir pasauliui aktualių temų nagrinėjimas buvo kasdieninių pašnekesių dalis. Mano abu tėvai dirbo aukštojo mokslo įstaigose, tėtis - habilituotas daktaras, todėl mokslo žmonės sudarė daugumą ir mano tėvų, ir vėliau mano pačios draugų rate“. Mokslininkė prisimena, kaip nuo 8 klasės lankė neformaliąją Jaunųjų geografų mokyklą, kurią, drauge su R. Krupicku įkūrė mokslininkės tėtis prof. Rimas Žeromskis. Dar 10 klasėje už savarankišką upelio tyrimą ateities mokslininkė laimėjo Nacionalinį jaunųjų mokslininkų konkursą ir šio darbo tezės buvo išspausdintos – tai buvo pirmasis žingsnis į mokslininkės geografės kelią. „Geografijos studijose atsiradau “nejučia”, ten su draugais įsitraukiau į Europos geografų jaunųjų mokslininkų draugiją (EGEA) ir pan. Studijuoti doktorantūroje apsisprendžiau po 2 metų darbo Aplinkos apsaugos ministerijoje (čia pradirbau 18 metų), kur man trūko argumentų ir žinių urbanistikoje. Daktaro disertacija buvo svarbi, kad suprasčiau esminius miestų vystymosi dėsningumas ir galėčiau pagrįsti, kodėl reikia vienokio ar kitokio reguliavimo“. Po daugelio metų darbo Aplinkos apsaugos ministerijoje, mokslininkė savo gyvenimą su Vilniaus universitetu vėl susiejo 2017 metais, kai grįžo čia dėstyti ir savo žinias bei patirtį perduoti jaunajai kartais bei ateities geografijos specialistams ir mokslininkams.
Kiekvieno gyvenimo kelyje iškyla sunkumų, bet „iš tikro aš mažai apie juos galvoju. Ypač, kai esu įsitraukusi į kokios nors problemos sprendimo paieškas, jaučiu, kad aš ar sprendimas yra reikalingi. Sunku derinti motinystę (auginu 3 vaikus) ir mokslą, nes abi šios sritys reikalauja didelio pasišventimo. Iki šiol neišmokau, kaip gauti adekvatų užmokestį už mokslinę veiklą“.
Dr. Godienė dalinasi, kad šiuo metu yra visiškai patenkinta tuo, ką gyvenime veikia, svarbu tai, kad mokslininkė veikia ne vienoje srityje – „bet ir edukacijos, komunikacijos, meno, turizmo. Ne vien geografijos, bet ir miestų ir teritorijų planavimo, įvairių kraštovaizdžio, ekosistemų mokslų, organizacijų vystymosi, grupių darbo. Man patinka nuolat mokytis, jungti ir sintezuoti skirtingas sritis. Mokslo laipsnis suteikia galimybę turėti savo nuomonę ir daugiau svorio pasisakant svarbiais valstybei, miestui, mano bendruomenei klausimais. Žinios ir sukaupta patirtis lemia pasitikėjimą ir tvirtumą. Būdama mokslininke niekad nenustoju stebėtis ir tyrinėti aplinką visur, kur bebūčiau!“
Prof. dr. Giedrė Beconytė – „Kiekvienas žmogus, su džiaugsmu prisidedantis prie bendros gerovės kūrimo, man yra pavyzdys“
„Specialiai šio kelio nesirinkau ir dabar nelaikau savęs tikra mokslininke. Didžiąją savo laiko dalį skiriu dėstymui, darbui su valstybės informacinėmis sistemomis, visuomeninei veiklai. Visada mėgau aiškumą ir tikslumą praktiniuose dalykuose, mokėjau sisteminti, todėl mokslinis metodas man atrodo natūralus ir praverčia daugelyje veiklų. Dažnai tenka atlikti tyrimus, rengti publikacijas, tačiau man svarbiausia – rezultatas, kuris būtų naudingas ar bent įdomus. O mokslas leidžia tą rezultatą planuoti, tinkamai pagrįsti ir įvertinti“ – dalinasi savo patirtimi profesorė. Be to, profesorė pabrėžia, kad niekada ypatingų sunkumų mokslininkės kelyje nepatyrė, išskyrus tai, kad tekdavo labai daug dirbti bei dažnai trūko žinių apie tai, kaip veikia mokslas, todėl tekdavo mokytis iš savo klaidų. „Esu patenkinta savo praeities darbas, labiausias tikriausiai džiaugiuosi, kad pavyko sukurti efektyvus loginio kartografinių ženklų sistemų kūrimo metodą, o su komanda – be abejo, www.geoportal.lt“.
Dr. Urtė Samukaitė-Bubnienė – „niekada nekeliu klausimo, “ar sunku”, nes visada klausiu, “ar verta”
Mokslininkės kelią paskatino pasirinkti supančios aplinkos pažinimas ir suvokimo siejimas su žiniomis, mokslininkė tai įvardija tiesiog – „objektyvaus žinojimo alkis“. Dar būdama vaiku ateities mokslininkė mėgdavo patvirtinti ar paneigti kylančius klausimus, „itin mėgdavau eksperimentuoti ar net išrinkti įvairius prietaisus, mėginant suprasti, kaip jie veikia“. Be abejonės daktarė teigia, kad pagrindinis sunkumas, su kuriuo teko susidurti einant mokslo keliu, tai – kryptingas ir nuoseklus darbas – „niekada nekeliu klausimo, “ar sunku”, nes visada klausiu, “ar verta”? Gyvenime nieko nėra sunkaus, kai sieki savų užsibrėžtų tikslų. Todėl esu labai patenkinta savo pasirinkimu eiti mokslo keliu“.
Doktorantė Julija Grigorjevaitė -„Aš viskuo džiaugiuosi gyvenime, kiekvienas patirtas įvykis mus padaro tokius, kokiais esame šiandien“
„Devintoje klasėje sugalvojau, kad noriu būti dėstytoja, dėstyti savo pasirinktą dalyką universitete. Kadangi, norint dėstyti dažniausiai reikia įgyti mokslų daktaro laipsnį, todėl mokslinis kelias buvo vienintelis, kuriuo kopiant būtų galima pasiekti išsikeltą norą. Studijuoti chemiją pasirinkau todėl, kad labai patiko tiek pats dalykas, tiek chemijos mokytoja, kuri mokėjo sudominti dėstomu dalyku, gal todėl kiek vėliau įgijau ir mokytojos kvalifikaciją. O mokslinės konferencijos, moksliniai straipsniai atsirado tada, kai trečiame bakalauro kurse pradėjau dirbti pasirinkote laboratorijoje, kurioje dabar jau skaičiuoju septintus metus“.
„Retas kuris savo kelyje nesusiduria su sunkumais, manau, ir aš nesu išimtis“. Mokslininkė prisimena, kad sunkiausia buvo suprasti, kad ne viskas priklauso nuo jos pačios ir dažnai didelę įtaką situacijai daro sėkmės faktorius - „kartais sintezė pavyksta ir pirmo karto, o kartais iš 50-ojo karto negali gauti tokio rezultato, kokio sieki“. Tačiau pabrėžiama, kad vis dėlto didžioji dalis pasiekimų ir rezultatų priklauso nuo įdėtų pastangų ir sunkaus darbo. „Stengiuosi suprasti, kad nėra teisingo kelio ar knygos, kurią paskaičiusi žinočiau, kaip reikėtų gyventi ar dirbti, todėl savo istoriją ir gyvenimo kelią klojuosi pati. Kiekvieno iš mūsų istorija yra skirtinga, todėl ir keliai skiriasi. Kaip tik net palinkėčiau nustoti lygiuotis ar matuotis pasiekimų liniuotėmis. Be to, mokytis reikia ne tik iš gerų pavyzdžių, kartais pravartu išmokti ir to, kaip nereikėtų daryti“.
Šiuo metu mokslininkė yra devynių mokslinių publikacijų bendraautorė, yra pelniusi nemažai stipendijų už mokslo pasiekimus, jos magistro baigiamasis darbas buvo išrinktas geriausiu Fizinių mokslų krypties darbu Lietuvoje, taip pat Julija yra AMRSC Karališkosios chemijos draugijos nare (Royal Society of Chemistry). „Aš viskuo džiaugiuosi gyvenime, kiekvienas patirtas įvykis mus padaro tokius, kokiais esame šiandien. Nors sunkiomis dienomis pagalvoju, kad galėjau pasirinkti ir kitokį, gal paprastesnį kelią, bet išmoktos pamokos, sutikti žmonės ir įgytos žinios niekur nedings, net ir tada, jei įveikus šią kelio atkarpą pasukčiau į kitą pusę“.
Nuotraukoje: 1 eilėje iš kairės: dr. Giedrė Godienė, dr. Eugenija Rudnickaitė; 2 eilėje iš kairės: dr. Jurga Lazauskienė; prof. dr. Giedrė Beconytė
Prof. dr. Inga Čikotienė – „savo mokslo kelią pakartočiau iš naujo ir ne vieną kartą“
Profesorė prisimena, kad chemijos mokslais susidomėjo nuo pat pirmųjų pamokų mokykloje – „būdama moksleive net savo vasaros skaitiniams pasirinkdavau įvairių aukštųjų mokyklų chemijos vadovėlius. Turėdavau visų tuo metu Vilniuje veikusių bibliotekų skaitytojos bilietus ir taip pat dažnai aplankydavau miesto knygynų mokslinės ir techninės literatūros skyrius“. Apsisprendimas sieti savo gyvenimą būtent su moksline veikla ateities mokslininkei atėjo žymiai vėliau, jau studijuojant Vilniaus universitete. Kadangi profesorę visada žavėjo netikėtumai organinėje sintezėje, tai natūraliai lėmė apsisprendimą tam tikrą savo gyvenimo dalį paskirti fundamentaliajam mokslui. Susidurti su sunkumais mokslinėje karjeroje teko ir prof. I. Čikotienei, ji prisimena, kad „savarankiškos mokslinės veiklos pradžia yra sudėtinga tuo, kad stinga lėšų tyrimams, įrangai. Bet mano karjeros pradžioje situacija buvo gana dėkinga, nes atsivėrė nacionalinių ir Europinių fondų lėšomis finansavimo galimybės. Tuo galėjau pasinaudoti ir tai leido suburti savo mokslininkų kolektyvą ir turėjome galimybę pasinerti į tyrimus“.
Pagrindinis mokslininkės tikslas buvo atrasti savo nišą moksle, turėti vietą saviraiškai ir realizavimui, ir taip pat turėti galimybę perduoti tą meilę mokslui jaunesniajai kartai – studentams ir doktorantams. „Todėl labai džiaugiuosi kad mano pavardė buvo žinoma ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje, buvau kviečiama skaityti kviestinius pranešimus konferencijose. Užmegzti bendradarbiavimo ryšiai su užsienio mokslininkais leido atlikti tarpdisciplininius tyrimus. Na, ir žinoma, pasiekimu laikau ir užaugintą jaunųjų daktarų kartą – buvau penkių mokslo daktarų vadove. Labai džiaugiuosi, kad pavyko uždegti aistrą mokslui šių jaunų žmonių širdyse ir dar ir tuo, kad su visais jais išliko puikūs ir kolegiški santykiai“.
Dr. Lina Mikoliūnaitė – „tikiu, kad didžiausi pasiekimai manęs dar laukia ateityje“
„Neplanavau tapti mokslininke, tačiau po studijų baigimo neradau srities, kuri mane sudomintų. Tad likau universitete ir bent kol kas esu patenkinta savo pasirinkimu“. Universitetas gana atvira organizacija, kurioje, jei tik įdomu, pilna įvairaus tipo užsiėmimų - nuo administracinio, projektinio darbo iki dėstymo ir įvairių mokslinių tyrimų krypčių. „Kadangi draudimų eiti tik viena kryptimi nėra, man sunkiausia buvo ir iki šiol yra susidėlioti prioritetus ir pasirinkti, kuri sritis yra svarbiausia, nes jos visos atrodo labai įdomios, tačiau reikalauja daug laiko norint pasiekti gerų rezultatų“. Mokslininkė taip pat dalinasi, kad studijų ir mokslinio darbo kelyje turėjo kelis autoritetingus dėstytojus, profesorius, absolventus, kurie ją įkvėpė, žavėjo bei padėjo toliau eiti mokslo keliu.
Dr. Jūratė Jonikaitė-Švėgždienė – „man mokslas - tai kuo daugiau mokytis ir ieškoti atsakymų į svarbius žmonėms klausimus“
„Man visada patiko mokymosi procesas, manau, kad kaip ir visi vaikai, buvau smalsi ir su nekantrumu laukdavau kiekvienų mokslo metų, kad galėčiau perskaityti naujus vadovėlius, sužinoti naujų dalykų“. Tačiau mokslininkė pripažįsta, kad stodama į VU dar negalvojo apie mokslininkės karjerą, jai nuo vaikystės patiko chemija ir kiti gamtos mokslai, tad natūralu buvo rinktis šias studijas. Po magistro studijų bei Magna-Cun-Laude diplomo, ateities mokslininkė pradėjo rimtai svarstyti, ką toliau veikti gyvenime bei svarbiausias klausimas:
„o ką aš moku geriausiai?“.
„Doktorantūros studijose pradėjau augti kaip mokslininkė, gebanti savarankiškai kelti klausimus, spręsti problemas, vykdyti eksperimentus, tyrimus, analizuoti, sisteminti ir dalintis. Mokymosi procesas niekada nesibaigia, net ir pasibaigus studijoms. Džiaugiuosi, kad dabar ne tik mokausi, bet ir dalinuosi savo sukaupta patirtimi, žiniomis su studentais“. Kaip pagrindinį sunkumą, su kuriuo teko susidurti, mokslininkė įvardija – pusiausvyrą tarp šeimos ir karjeros. Be abejonės su šiuo iššūkiu susiduria kiekviena dirbanti mama, tačiau „svarbu stengtis nuolat tobulėti ir „įveikti savo ar išorinius demonus“, sakančius, kad kažkas yra neįmanoma“.
Dr. Jurga Lazauskienė – „mokslo kelią pasirinkau, nes „ėjau“ ten, kur įdomu ir nauja“
Ateities mokslininkės kelyje viskas vyko labai nuosekliai. 1990 m. baigė geologijos studijas Vilniaus universiteto to meto Gamtos mokslų fakultete - studijų įvertinimai buvo puikūs, todėl iš karto turėjo galimybę rinktis būsimą darbovietę. Dėl to mokslininkė pasirinko galimybę dirbti tuometiniame Geologijos institute, tačiau vis dar negalėjo apsispręsti dėl savo mokslinio darbo. „Viską į vietas „sudėliojo“ atsitiktinumas – kviestinės paskaitos apie nuosėdinių baseinų analizę skaityti į tuometinį Geologijos institutą atvyko žymus mokslininkas ir nuostabus žmogus dr. Randell Stephenson iš Vrije universiteto (Amsterdamas). Paskaita buvo be galo įdomi, požiūris į žemės gelmių geodinaminę raidą tuo metu Lietuvoje buvo „revoliucinis“. Po šios paskaitos įvyko labai įdomi diskusija su pranešėju, kuri mokslininkei tapo pagrindiniu „lūžio tašku“ – jai buvo pasiūlyta mokslinė doktorantūros studijų stažuotė Vrije universitete. Stažuotė Vrije universitete atskleidė visą mokslo kaip gyvenimo būdo spalvų spektrą – „žinių aistrą, darbą be darbo valandų, įtraukiančią akademinę aplinką ir, svarbiausia, nuostabias asmenybes: nuo doktorantų iki pasaulinio lygio mokslininkų, profesorių“.
„Savo pasirinkimu esu visiškai patenkinta - jokioje kitoje veiklos srityje, mano nuomone, nėra įmanoma sutikti tiek talentingų, įvairiapusiškų, įdomių ir nuostabių žmonių“ – pabrėžia mokslininkė. Autoritetas ir pavyzdys mokslininkei buvo ir yra prof. dr. Magdalena Scheck-Wenderoth - Helmholtz Association of German Research Centre (GFZ), Potsdamas (Vokietija) mokslininkė ir RWTH Aacheno Universiteto profesorė, įkūrusi ir vadovaujanti Nuosėdinių baseinų dinamikos grupei GFZ, vadovaujanti daugeliui doktorantų, atliekanti aukščiausio lygio mokslinius tyrimus. Ji pradėjo mokslinę veiklą to meto ganėtinai konservatyvioje „vyriškoje“ Vokietijos akademinėje aplinkoje kaip įtakingų ryšių neturinti doktorantė, bet rado būdų, kaip realizuoti savo siekius. Taip pat tai yra asmenybė, turinti daug talentų ir laisvalaikio pomėgių - itin plataus akiračio.