Biografija
Rolandas Kazlauskas gimė 1941 m. sausio 2 d. Anykščiuose. 1946-1957 m. mokėsi Anykščių Jono Biliūno vidurinėje mokykloje, ją baigė sidabriniu medaliu. Jau 1957 m. nusprendė susieti savo ateitį su chemijos mokslais, įstojo į to meto Vilniaus universiteto Chemijos fakultetą. Baigęs studijas dirbo skirtingose vietose: Lentvaryje - chemijos mokytoju, Lietuvos mokslų akademijos Chemijos ir cheminės technologijos institute - vyresniuoju laborantu. 1966 m. sugrįžo į Vilniaus universiteto Chemijos fakultetą, čia pradėjo dirbti Analizinės ir aplinkos chemijos katedros dėstytoju, nuo 1974 iki 1994 m. – docentu, nuo 1994 m. – profesoriumi, dabar – profesoriumi emeritu. 1988-2005 m. taip pat buvo Chemijos fakulteto Analizinės ir aplinkos chemijos katedros vedėju, o 1996-2006 m. - Chemijos fakulteto dekanu bei Vilniaus universiteto Senato nariu.
1967 m. Vilniaus universitete prof. habil. dr. R. Kazlauskas apsigynė kandidatinę disertaciją "Fotokolorimetrinių metodų mažiems stibio kiekiams nustatyti tyrimas". 1993 m. Vilniaus universitete, Chemijos bei Biochemijos institutuose jis parengė ir apsigynė disertaciją "Jonometrija ir jonų porų chromatografija metalų cianidinių tirpalų analizėje", yra habilituotas fizinių mokslų, chemijos daktaras.
Prof. habil. dr. R. Kazlauskas parengė ir išleido daugiau nei 260 mokslinių darbų, tarp jų 10 naujų išradimų, dalyvavo keliasdešimtyje tarptautinių konferencijų Venecijoje, Kijeve, Krokuvoje, Maskvoje ir t.t. Jis buvo 10 disertantų, įgijusių fizinių mokslų daktaro laipsnius, mokslinis vadovas. Parengė ir išleido mokymo priemonę „Jonometrija“ (1988 m.).
Prof. habil. dr. Rolando Kazlausko mokinių atsiminimai bei palinkėjimai profesoriui
„Pirmą kartą prof. Rolandas Kazlauskas mane pakalbino 1980 m. Buvau bepradedąs trečiuosius studijų Vilniaus universiteto Chemijos fakultete metus. Paprašė užeiti pas jį į kabinetą, ir pakvietė pradėti dirbti mokslinį darbą jo vadovaujamoje mokslinėje grupėje, kuri buvo Analizinės chemijos katedroje. Pasiūlyta mokslinė tematika pasirodė labai įdomi, nubrėžtos perspektyvos atrodė labai patrauklios. Dirbau profesoriaus komandoje iki 1989-90 m. Tada buvo įkurta nauja Neorganinės chemijos katedra. Daug jaunų dėstytojų ir mokslo darbuotojų iš kitų katedrų perėjome dirbti į naujai suformuotą katedrą. Apie profesorių labai daug gražių žodžių galima būtų pasakyti. Taigi, labai sunku išrinkti kažką reikšmingiausio. Padorumas, paprastumas, patriotiškumas, profesionalumas, puikus humoro jausmas, didžiulis atsakomybės jausmas už viską, kas vyksta šalia profesoriaus. Tik jo dėka supratau, kad savo pedagoginį darbą turiu koncentruoti į trečiąją studijų pakopą. Vadovavimas doktorantams – tai visos mano išmoktos pamokos iš prof. R. Kazlausko. Noriu palinkėti tiek prof. Rolandui Kazlauskui, tiek jo žmonai dr. Liudmilai Kazlauskienei daug stiprybės šiame sudėtingame jiems gyvenimo etape. O stiprybės nebus be geros sveikatos ir optimizmo“.
Prof. habil. dr. Aivaras Kareiva
„Prof. Rolandą Kazlauską pažįstu nuo 1978 metų, kai įstojau mokytis į VU Chemijos fakultetą. Nors pirmuosiuose kursuose jis man nieko nedėstė, iškart pastebėjau šį inteligentišką, orios laikysenos dėstytoją. Vėliau lankiau profesoriaus skaitomas „Fizikinių-cheminių analizės metodų“ paskaitas, apie retųjų elementų analizę. Vis dėlto, artimesnė pažintis užsimezgė man pradėjus daryti kursinį darbą profesoriaus vadovaujamoje laboratorijoje. Tai nulėmė visą mano tolimesnę darbinę karjerą. Profesorius buvo mano baigiamojo darbo vadovas, disertacinio darbo vadovas, daugybę metų dirbau jo vadovaujamoje katedroje. Ir visos šios ilgametės pažinties metu buvau ir esu įsitikinusi, kad prof. Kazlauskas yra idealus vadovas ir žmogus, pasižymintis pačiomis geriausiomis ir tauriausiomis savybėmis. Iš pirmo žvilgsnio profesorius labai santūrus, bet katedros, grupės vakarėliuose jis būdavo kompanijos siela, jo puikus humoro jausmas ir įdomūs pasakojimai pagyvindavo visas šventes. Jo didžiulę inteligenciją rodo elgesys su žmonėmis. Nesvarbu, kokią padėtį visuomenėje užima žmogus, ar jis studentas, ar valytoja, ar akademikas, su visais profesorius elgiasi vienodai pagarbiai, draugiškais. Turbūt dėl to profesoriui pagarbą jautė net jam priešiškai nusiteikę žmonės.
Prof. Kazlauskas idealistas, didelis Lietuvos patriotas, toks buvo visada, ir iki Lietuvai atgaunant nepriklausomybę. Man ypač giliai įstrigo vienas mane tiesiogiai palietęs įvykis, nulėmęs mano tolimesnę darbinę veiklą. Baigiantis paskutiniesiems studijų metams Šefas (taip vadiname profesorių) manęs paklausė, ar norėčiau tęsti studijas aspirantūroje (dabartinė doktorantūra). Aš labai norėjau, bet aspirantūrai to meto tarybiniame universitete mano biografija buvo netinkama. Profesorius pasakė „galva sienos nepramušime“ ir sukūrė planą, kaip tą sieną apeiti. Po metų aš jau studijavau aspirantūroje, nes ten mane buvo atsiuntęs vienas mokslinio tyrimo institutas. Šis pavyzdys parodo profesoriaus strateginį mąstymą. Tikslų jis siekia labai apgalvotai, protingai, nekarštakošiškai, bet atkakliai, žvelgia toli į priekį. Bet labiausiai mane žavintis profesoriaus bruožas – jo geranoriškumas ir kilnumas, jo principas, kad svarbiausia – nepakenkti žmogui, jei įmanoma, padėti. Jei man nors dalinai pavyksta laikytis šio principo, tai yra profesoriaus Rolando Kazlausko nuopelnas.
Jubiliejaus proga linkiu profesoriui ir jo artimiesiems sveikatos. Labai linkiu, kad jis jaustųsi laimingas, norėčiau kad visada liktų toks, kokį jį pažįstu - optimistiškas, besidžiaugiantis gyvenimu“.
Prof. (HP) dr. Vida Vičkačkaitė
Profesorius su sutuoktine Liudmila
Pirmąjį kartą prof. R. Kazlauską sutikau būdamas 3-io kurso studentu. Profesorius dėstė mums Analizinės chemijos kursą. Deja, pirmasis įspūdis jau nebeišliko mano atmintyje. Prisimenu tik tai, jog profesoriaus impozantiška išvaizda labai žavėjo kurso merginas ir tai mane netgi truputį erzino. Be to, man labiausiai įsirėžė atmintyje žmogiškosios profesoriaus savybės. Profesorius buvo itin inteligentiškas, visada pasitempęs, santūrus, maloniai bendraujantis bei taktiškas. Taip pat buvo puikus organizatorius ir administratorius. Būtent šių savybių man visuomet labiausiai trūko ir stengiausi jų išmokti. Tai pat mane labai žavėjo profesoriaus sugebėjimas visada, net ir konfliktinėse situacijose bendraujant su studentais, doktorantais bei kolegomis išlikti ramiam ir taktiškam.
Šiuo sudėtingu laikotarpiu bene svarbiausia yra išlikti sveikam. Būtent to ir norėčiau palinkėti profesoriui garbingo jubiliejaus proga.
Prof. habil. dr. Audrius Padarauskas
Su profesoriumi R. Kazlausku pirmą kartą susitikau 1972 m. Jis mums, antrakursiams, skaitė Analizinės chemijos paskaitas. Nors profesorius tuo metu Analizinės chemijos katedroje amžiumi buvo jauniausias, bet jau spėjęs įnešti reikšmingą indėlį mokymo srityje. Jo pastangomis įkurta ir šiuo metu tebeveikianti Fizikinių-cheminių analizės metodų mokomoji laboratorija. Mane, antro kurso studentą, profesorius pakvietė dirbti toje laboratorijoje. Vėliau vadovavo mano baigiamajam bei moksliniam darbams.
Nuo pat pirmos pažinties dienos iki dabar atgyja malonūs prisiminimai apie profesorių. Aš ir kiti jo mokiniai gerbiam savo Šefą (mes ne tik tarpusavy jį taip vadinom, bet ir kreipdavomės artimoj aplinkoj) už atsakingą ir nesavanaudišką požiūrį į visus darbus, kuriems vadovavo- tiek, mokslinį, tiek pedagoginį, tiek administracinį. Išlaikytas, niekada nepažeminęs žmogaus, mokėjęs be skandalų apginti fakulteto interesus. Paprastas ir mėgstamas darbuotojų dekanas, ilgą laiką tuo pat metu ir katedros vedėjas , nebuvo abejingas žmonėms. Rasdavo būdų jiems padėti iškilus buities bei materialinėms problemoms.
Su žmona Liudmila buvo laukiami įvairiuose darbuotojų šventėse. Iki vėlyvo vakaro mūsų, skirtingo amžiaus susirinkusiųjų, tarpe buvo įdomu klausytis jų nuotaikingų ir linksmų pasakojimų apie keliones, kurias labai mėgo, gimtuosius Anykščius, praeities įvykius.
Neužmirštamas prof. R. Kazlausko dėmesys vyresniems, baigusiems darbinę veiklą, kolegoms. Su dideliu entuziazmu organizavo profesorių K. Daukšo ir E. Ramanausko atminimui skirtus renginius. Taip pat jubiliejinius renginius kitiems fakulteto darbuotojams. Deja, mums, profesoriaus mokiniams, labai sunkiai sekėsi pagerbti jį patį jubiliejų progomis- jam skirto dėmesio ypatingai nemėgo ir kategoriškai atsisakydavo sveikinimų. Tik mums įkyriai prašant nusileisdavo.
Mokiausi iš profesoriaus padorumo įvairiose srityse – tiek visuomeniniame, tiek asmeniniame gyvenime. Dirbdamas laborantu stebėjau, su kokia kantrybe ir užsidegimu stengėsi studentams aiškinti teorinius klausimus, susijusius su jų atliekamu darbu. Buvo suinteresuotas ne „pravaryti“ (studentų terminologija šnekant), o „užvesti ant kelio“, užduodant klausimą po klausimo. Pasitaikydavo ne itin stropių studentų atliekant baigiamuosius darbus. Juos sugebėdavo įtikint būtinybe visada užbaigti tai, ką pradėjai.
Esu dėkingas prof. R. Kazlauskui už tai, ką pasiekiau jo skatinimo, patarimų dėka. Linkiu kuo geriausios sveikatos jam, žmonai ir sūnui. Taip pat neprarasti optimizmo šiuo niūriu pandemijos laikotarpiu ir būtinai susitikti ir pabūti kartu prisimenant, kas buvo geriausia“.
Prof. (HP) dr. Stasys Tautkus
Visos Chemijos ir geomokslų fakulteto bendruomenės vardu norime pasveikinti profesorių emeritą, habilituotą daktarą Rolandą Kazlauską 80-ojo jubiliejaus proga ir palinkėti svarbiausio – daug sveikatos ir optimizmo šiuo, kiekvienam nelengvu laikotarpiu.