Nuo senų senovės Lietuvoje populiari bitininkystė daugeliui yra širdžiai atgaivą teikianti laisvalaikio veikla, reikalaujanti daug atsakomybės, pasišventimo ir meilės gamtai. O bitės - išskirtinis gyvūnas, be kurio gyvybės egzistavimui iškiltų pavojus. Bičių ir bitininkystės mylėtojų yra ir mūsų fakultete - Chemijos instituto mokslininkai doc. dr. Algirdas Brukštus ir prof. (HP) dr. Stasys Tautkus.
Kiekvienas turi savo priežastį, kuri paskatino domėtis bitėmis
Mokslininkus paskatino domėtis bitėmis gyvenimo patirtis ir domėjimasis gamta. Doc. dr. Algirdas Brukštus prisimena, kad pradėti domėtis bitininkyste jį paskatino artimo žmogaus – tėčio - netektis: „Pavasarį tėčiui nustačius onkologinę diagnozę turėjau lygiai vieną vasarą išmokti nors šiek tiek bitininkavimo meno. Iki to laiko nelabai domėjausi, tėtis pats susitvarkydavo. Buvo įsirengęs ekologinį bityną, turėjo sertifikatą. Po jo mirties teko viską perimti. Kol pramokau, padariau nemažai klaidų, bet, nors bitynas per mano bitininkavimo 20-metį ir gerokai sumažėjo, tačiau visai neišnyko. Šiuo metu turiu penkis avilius, kurie visiškai patenkina mano medaus poreikį, o ir draugams dar lieka“.
Prof. Stasys Tautkus susipažino su bitininkyste dar jaunystėje, kadangi profesoriaus tėviškėje kaime bitėmis rūpinosi jo vyresnioji sesuo, kuriai per vasaros atostogas tekdavo padėti imant medų. Vėliau, praėjus daugeliui metų, „įsigijome sodybą kaime, ir nutariau pabandyti bitininkauti. Pirmąsias 2 šeimas su aviliais pirkau pas netoliese gyvenančią bitininkę prieš 20 metų. Vėliau įsigijau dar 4 šeimas. Deja, ne kiekvieną žiemą visos 6 išgyvena“. Be to, profesorius prisipažįsta, kad žinių, kaip taisyklingai auginti ir prižiūrėti bites, ieškojo internete bei bitininkystės pradininko Lietuvoje prof. J. Kriščiūno knygoje „Bitininkystė“.
Medaus kiekis labiausiai priklauso nuo priežiūros ir pievų aplinkui
Doc. dr. A. Brukštus pabrėžia, kad vienas svarbesnių laikotarpių darbui bityne yra gegužės-birželio mėnesiai. Būtent tuo metu išimamas pirmasis medus, bitės ruošiasi spiesti. Docentas guodžiasi, kad „tuo metu geriausiai būti arti jų, o man tuo metu semestro pabaiga ir sesija. Aviliai už 100 kilometrų, kasdien neprivažinėsi, todėl šiuo svarbiu bitėms periodu retai būnu šalia jų. Šitaip praganiau ne vieną spiečių“. Pabrėžtina, kad vasara bitėms reikalinga nuolatinė priežiūra ir pagalba dedant medų, o žiema – išgyventi. Tuo tarpu prof. S. Tautkus giriasi, kad geriausi bitininkystes metai jam buvo 2018, kai iš turimų 6 avilių pavyko prisukti net 300 kilogramų medaus, todėl, kad „aplink didžiuliai plotai tiek dirbamos žemės, tiek miškų, todėl giminėms, kaimynams ir draugams medaus paragauti visada užtenka“.
Nuotraukoje - doc. dr. A. Brukštus
Žinios chemijoje padeda giliau pažvelgti į bitininkystę
Chemija yra visur, taip pat ir meduje, todėl abu mokslininkai pabrėžia, kad gilios chemijos žinios, galbūt ir ne pakeičia paties proceso, bet kartais žymiai palengviną situaciją. Pvz. doc. dr. A. Brukštus pabrėžia, kad chemija jam padeda tuo, „kad gerai žinau bičių produktų chemiją, jų savybes. Šalia medaus rudenį visada prisirenku pikio, o darbe turiu maišiuką pikio ir duodu kramtyti gerklės skausmu besiskundžiantiems. Be to, geriau suprantu ir įvairias kovos su bičių ligomis bei kenkėjais priemones, o ir midaus ar krupniko gamybai cheminės žinios taip pat nekenkia“. Be to, prof. S.Tautkus pabrėžia, kad žemės ūkyje naudojamos cheminės medžiagos dažniausiai yra pražūtingos bitėms, todėl skatina visapusiškai jų vengti, kadangi taip kiekvienais metais visoje Lietuvoje prarandama tūkstančiai bičių šeimų.
Įdomybių taip pat atsitinka dažnai
Prof. S. Tautkus pasakoja, kad, nors dažniausiai bitės atneša jam džiaugsmą, kartais atsitinka ir nelabai malonių nutikimų – „vasaros pradžioje bitės apsigyveno po mūsų trobos grindimis. Iš lauko pusės tarp pamato ir sienos jos pro plyšį lindo gilyn ir apsistojo po grindimis. Nemažai jų atklysdavo iš ten ir į kambarį. Teko aptverti dalį kiemo, kad užleistume savo takelį bičių „nusileidimo takui“. Iki pavasario jos neišgyveno, bet vasarą vėl toj pačioj vietoj pradėjo sukiotis naujos. Teko namo sieną tepti vabzdžius atbaidančiomis priemonėmis“. Įdomių nutikimų buvo ir doc. dr. A. Brukštaus bitininkystės patirtyje, tačiau jis pabrėžia, kad svarbiausia visada būti pasiruošusiam ir turėti, kuo apsiginti bei reikiamų vaistų (jei pačiam bitininkui ar aplinkiniams prasidėtų alerginė reakcija po bitės įkandimo). Be to, docentas giriasi, kad kai leidykla „Nieko rimto“ leido knygą „Bitė Maja“, tai dailininkė Sigutė Ach mokėsi piešti bites stebėdama jo bites ir avilius, už ką knygos pabaigoje įrašė padėką, o vėliau jo bičių medui sukūrė ir etiketę.
Nuotraukos autorius - doc. dr. Algirdas Brukštus