„Mokslo šaknys karčios, o vaisiai saldūs“ – posakis, kurį išgirsta kiekvienas vaikas, mokinys, studentas. Todėl kiekvienas alumnas, doktorantas, profesorius supranta, kad perėjus sunkų mokslo kelią, visada laukia puikus apdovanojimas. Vilniaus universiteto Chemijos ir geomokslų fakulteto alumnė, buvusi doktorantė Dovilė Baziulytė-Paulavičienė, gavusi Geriausios 2019 metų disertacijos nominaciją, praėjusi, ilgą, 10 metų mokslo kelią, su džiaugsmu gali pasakyti, kad mokslas, tai nuolatinis tobulėjimas, kuris vyksta visą gyvenimą.
Stereotipai apie chemiją beveik paskatino atsisakyti svajonės būti chemike
Mokslininkė prisimena, kad mokykloje labiausiai domino ir sekėsi visi tikslieji mokslai, tarp jų ir chemija - „atsimenu, kai chemijos mokytojos prašiau patarti, ką studijuoti. Tačiau sulaukiau stereotipinio atsakymo, kad studijuojant chemiją, tapsiu tik chemijos mokytoja, todėl bakalauro studijoms pasirinkau Bioinžineriją. Na, bet toli tikrai nepabėgau ir jau bebaigiant bakalauro studijas, svajojau apie Chemijos magistro studijas Vilniaus universiteto Chemijos ir geomokslų fakultete.“
Studijų metai VU Chemijos ir geomokslų fakultete – vieni geriausių
„Tai tikrai geriausi prisiminimai iš ilgų, daugiau nei 10 metų trukusių, studijų. Visada labai mėgau mokytis, ir manau, kad tai nenutrūkstamas žmogaus tobulėjimo procesas. Studijuodama Nanomedžiagų chemijos magistrą, turėjau puikią progą mokytis iš nuostabiausių profesorių Chemijos ir geomokslų fakultete. Magistro studijų metu, ryšys tarp studento ir dėstytojo yra labai atviras, studentai nebijo klausti ir klysti, siekiant įgyti kuo daugiau žinių. Taip pat, dėstytojai dažnai dalindavosi asmenine profesine patirtimi, kas dar labiau sustiprindavo norą įgyti kuo daugiau teorinių ir praktinių žinių.“ Todėl mokslininkė pabrėžia, kad dėstytojų ir profesorių indelis į kiekvieno studento susidomėjimą studijomis yra labai didelis.
Doktorantūros studijos jau visiškai kitokios, tačiau dar labiau priartina mokslininką prie jo svajonių
„Doktorantūros studijos jau ženkliai skyrėsi nuo bakalauro ar magistro, kadangi visas dėmesys skiriamas išskirtinai tik tiriamajam darbui. Be abejonės, doktorantūra neapsiriboja tik darbu laboratorijoje. Doktorantai turi daugybę progų išvykti stažuotis į užsienio mokslo įstaigas ir dalyvauti mokslinėse konferencijose. Pastarosiose, studentai gali pristatyti savo mokslinį darbą ir susipažinti su įvairaus profilio mokslininkais. Manau, kad būtent šis žinių-darbų-idėjų apsikeitimas ir labiausiai paskatino stumtis į priekį.“ O pati Dovilė nemažai laiko praleido stažuotėje Kanadoje, kur pasisėmė kitokios, netipinės patirties.
Kadangi doktorantūros metu, studentai didžiausią dėmesį skiria savo tiriamajam darbui, mokslininkė galėjo didžiausią dėmesį skirti sričiai, kuria labiausiai domėjosi. „Doktorantūros metu daugiausiai dėmesio skyriau būtent nanodalelių sintezei bei jų optinių savybių tyrimui. Svarbu paminėti, kad bendradarbiavome su Nacionalinio vėžio instituto (NVI) ir VU Fizikos fakulteto mokslininkais. NVI mokslininkai tyrė šių nanodalelių optinį atsaką vėžinėse ląstelėse, taip pat galimybę jas panaudoti kaip kontrastinę medžiagą Magnetinio Rezonanso Tomografijoje. Tyrimai atlikti tiek su ląstelėmis, tiek su gyvūnais. Fizikos fakulteto mokslininkai pritaikė šias nanodaleles 3D nanolitografijoje ir tyrė temperatūrinį atsaką spausdinimo metu. Visi šie rezultatai nugulė į tris publikacijas, taip pat bakalauro, magistro ir net doktorantūros darbus.“
Disertacijos tiriamąsias objektas – gali pakeisti medicinos pasaulį!
„Pagrindinis šios disertacijos tyrimo objektas buvo lantanoidais legiruotos apkonvertuojančios neorganinės medžiagos, kitaip tariant „šviečiančios dalelės“. Šios medžiagos pasižymi labai unikaliu optiniu procesu, kurio metu junginys sugeria du arba daugiau artimosios infraraudonosios spinduliuotės fotonus ir emituoja regimosios šviesos ruože. Na, o jei paprasčiau – joms aktyvuoti panaudojama mažesnės energijos spinduliuotė, nei kad jos išspinduliuoja. Šis unikalus procesas gali būti pritaikomas daugelyje sričių, tačiau viena iš įdomiausių ir svarbiausių – vėžio diagnostika. Būdamos tinkamo dydžio, nanodalelės gali prasiskverbti į ląstelės vidų, o jų optinės savybės pritaikytos vėžinių procesų aptikimui ir vaizdinimui. Kadangi savo sudėtyje jos taip pat turi magnetinėmis savybėmis pasižyminčių komponentų, todėl gauname netgi dvejopą vaizdinimo galimybę – Magnetinio Rezonanso Tomografijos ir fluorescencijos vaizdinimą. Ir tai dar ne viskas, šios nanodalelės taip pat labai jautriai reaguoja į aplinkos temperatūros pasikeitimus, net menkiausias pokytis gali būti aptiktas iš optinio signalo. Tai gali būti pritaikyta labai ankstyvam vėžiniam procesui nustatymui, kadangi yra žinoma, jog vėžinių ląstelių temperatūra skiriasi nuo sveikųjų. Neskaitant šių puikių biomedicininių pritaikymų, apkonvertuojančios medžiagos gali būti taikomos kaip temperatūriniai jutikliai elektronikoje, ir net gi kaip saugumo pigmentai. Savo disertacijoje pademonstravau, kaip apkonvertuojančių dalelių turintis dažas yra nematomas natūralioje šviesoje, tačiau apšviestas infraraudonaisiais spinduliais išryškėjo piešinys, o šiek tiek kilstelėjus temperatūrą, dar ir pasikeitė piešinio spalva. Nanomedžiagų mokslas atveria duris į dar nematytus naujus atradimus ir pritaikymus, todėl tikiuosi, kad kartu bendradarbiaudami padėsime įveikti ne tik ligas, bet ir pagerinti kasdieninį gyvenimą kiekvienam.“