Priešistorinių žmonių gyvenviečių pasiskirstymas “akmens amžiuose” ir "metalų amžiuose" skirtingo tipo geologiniuose regionuose, atrastuose naudojant mašininį mokymąsi.
Vilniaus universiteto Chemijos ir geomokslų fakulteto geologai – magistras Liudas Daumantas, asistentas Lauras Balakauskas ir profesorius Andrej Spiridonov mokslininkų bendruomenei „Quaternary International“ žurnale pristatė itin inovatyvų žmonių gyvenviečių Lietuvos priešistorėje tyrimą: „Machine learning reveals the role of the landscape in the dynamics of human settlement rules between the Palaeolithic and Iron Ages in Lithuania“ https://www.sciencedirect.com/science/article/pii/S1040618220305243 (“Paleolito – geležies amžiaus Lietuvos žmonių gyvenviečių pasiskirstymo taisyklės nustatytos pasitelkiant mašininį mokymąsi”).
VU mokslininkų tyrimas yra unikalus tuo, kad tyrė žmonių paleoekologiją (gyvenviečių pasiskirstymo veiksnius) ryšyje su regioninio mastelio geologiniais veiksniais. Suskaldžius žmonių gyvenviečių paplitimo duomenis į (prieš)istorinius amžius – nuo paleolito iki vėlyvojo geležies amžiaus - buvo tiriama kokiu būdu, kintant žmonių kultūrai bei pasauliniam ir regioniniam klimatui, keitėsi reljefo ir uolienų litologijos įtaka gyvenviečių aptikimo tikimybei. Reljefas (pvz. vidutinis šlaitų statumas) ir bendrai geologinė krašto sandara pasižymi dešimtimis kintamųjų, kurie skirtingais būdais sąveikauja su klimatu ir gyvąja gamta, bei, savo ruožtu, apibrėžia vietovės tinkamumą žmonių egzistavimui. Visas šis duomenų sudėtingumas sukuria didelius sunkumus skaitmeninei – statistinei analizei. Dėl šios priežasties, gyvenviečių nuspėjimui priešistorėje buvo integruotos net tris modernios skaitmeninės prieigos – geografinės informacinės sistemos (GIS), erdvinius modelius nagrinėjanti geostatistika ir mašininis mokymasis, kuris yra labai „lankstus“ duomenų struktūrų atžvilgiu.
Tyrimo metu buvo nustatyta, kad vidutinė Lietuvoje surandamų priešistorinių žmonių gyvenviečių aplinka supančių geologinių bruožų atžvilgiu nuolatos įvairėjo. Gyvenviečių pasiskirstymo nuspėjamumas su kiekvienu nauju amžiumi mažėjo. Tačiau nuspėjamumo patikimumas – skirtumas tarp nuspėjamumo ir nulinių (atsitiktinių procesų sugeneruotų) modelių didėjo. Didžiausias lūžis pasiskirstymo taisyklėse įvyko riboje tarp neolito ir bronzos amžiaus. Šiam dėsningumui autoriai pateikė naują paaiškinimą: tobulėjant žmonių kultūrai ir žmonėms pereinant prie sėslesnio gyvenimo būdo, aplinkos veiksnių visuma tapo žymiai svarbesnė nei akmens amžiuje, nes pasirinkta vietovė turėjo atitikti kur kas didesnio veiksnių skaičiaus optimalias kombinacijas. Taigi buvo pritaikytas taip vadinamas „frustracijos principas“, surastas nagrinėjant augalų ir gyvūnų makroevoliuciją, kuomet esant dideliam optimizuojamų veiksnių skaičiui, didėja sub-optimalių kombinacijų skaičius: regioniniu mastu nuspėjamumas mažėja, o lokaliu mastu - didėja. Tokiu būdu, pereinant prie sėslesnio gyvenimo būdo ir žemės ūkio, žmonių geologinis-geografinis pasiskirstymo determinizmas ne sumažėjo, o dar labiau išaugo!
Tyrimas buvo finansuotas tarptautinio Lietuvos-Lenkijos projekto DAINA Nr. S-LL-18-2 „Ichnologiniai ir sedimentologiniai Europos smėlio juostos rytinės dalies vėlyvojo ledynmečio ir holoceno aplinkos pokyčių požymiai“ ir studentų mokslinės praktikos projekto „09.3.3.-LMT-K-712-10-0101“ lėšomis.
Stochastiniai Lietuvos geomorfologijos modeliai, kurie atspindi skirtingo mastelio reljefo bruožų erdvinio susietumo savybes.